Neseniai Sokulkoje įvykęs eucharistinis stebuklas, kaip ir kiti panašūs stebuklai Bažnyčios istorijoje, yra ypatingas Dievo visagalybės ženklas, kviečiantis atsiversti. Jis drauge auklėja ir pamoko.

 

Antgamtiškais ženklais, pavyzdžiui, eucharistiniais stebuklais, Jėzus Kristus patvirtina, kad Eucharistija – ne simbolis ar ritualas, o tikras Jo Kūnas ir Kraujas duonos ir vyno pavidalu. Jų dėka mes iš tikrųjų galime įsijungti į Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą.

 

Jėzaus širdis

 

Įdomu palyginti trijų garsiausių eucharistinių stebuklų mokslinių tyrimų rezultatus. 1996 metais Buenos Airėse konsekruota ostija, sąmoningai išniekinta nežinomų piktadarių, virto žmogaus širdies raumeniu.

Tokią išvadą padarė amerikiečių – Niujorko mokslininkų grupė, vadovaujama profesoriaus F. Zugibe, žinomo kardiologo ir teismo patologo. Mokslininkai, tyrę atsiųstą mėginį, nieko nežinojo apie jo kilmę. Jie nustatė, kad mėginys buvo paimtas iš kairiojo širdies skilvelio, esančio netoli vožtuvo. Raumuo buvo apimtas uždegimo, jame buvo daug baltųjų kraujo kūnelių, tarsi imant mėginį žmogus buvo gyvas. Baltieji kraujo kūneliai buvo giliai įsiskverbę į raumenų audinius, – tai rodo didžiulę kančią, kurią kentė vyras žiauriai sumušta krūtine.

Vienas žymiausių eucharistinių stebuklų įvyko VIII amžiuje Italijoje, Lančano mieste. Vienas vienuolis, aukodamas šv. Mišias, suabejojo​​, ar įmanoma, kad konsekracijos metu duona pavirstų į Kristaus Kūną, o vynas – į Jo Kraują. Jam ištarus konsekracijos žodžius, duona pavirto į materialų žmogaus kūną, o vynas – į materialų kraują. Po daugelio metų, 1970 m. lapkričio 18 d., popiežius Paulius VI paprašė Italijos mokslininkų atlikti mokslinius tyrimus ir ištirti šias šventas relikvijas. Laboratoriniai tyrimai buvo baigti 1971 m. kovo mėnesį. Jie patvirtino tai, kas egzistuoja žodinėje tradicijoje. Iš mokslinės perspektyvos, stebuklingoji ostija yra visa žmogaus širdis, nes joje galima rasti visų sudedamųjų jos dalių. Mokslininkai nustatė, kad širdis sudžiūvusi, joje nėra jokių pjovimo žymių, o viduje rasta gyvų baltymų.

Be to, ištirta buvo ir kita Lančano relikvija – sudžiūvęs kraujas iš krūtinės, į kurį pavirto pašventintas vynas. Tyrimai patvirtino, kad tai yra tikras AB grupės žmogaus kraujas. Reikėtų pažymėti, kad tos pačios grupės kraujo buvo rasta ant Drobulės – laidojimo audinio, į kurį buvo įvyniotas Jėzaus Kristaus kūnas po mirties ir kuriame yra negatyvinis kūno atspaudas.

Jungtinių Tautų Organizacija suabejojo eucharistinio stebuklo, įvykusio Lančano mieste, tyrimo rezultatų objektyvumu. 1976 m. ji sudarė savo gydytojų komisiją Italijos ekspertų išvadų tikslumui patikrinti. Rezultatas buvo stulbinantis – 1971 metų tyrimų išvados buvo patvirtintos iki smulkiausių detalių.

Kitaip nei būdinga Lančano stebuklui, Sokulkoje didžioji dalis pašventintos ostijos virto žmogaus, apimto agonijos ir didžiulės kančios, širdies raumeniu. Širdies raumens struktūra taip giliai įsiskverbė į duonos struktūrą, kad jokia klastotė neįmanoma.

 

Beribė Jėzaus meilė

 

Eucharistiniais stebuklais – antgamtiniu perkeitimu Jėzus Kristus siekia aiškiai ir nedviprasmiškai priminti mums, kad per Eucharistiją vyksta ta pati Jo kančios, mirties tragedija ir prisikėlimas. Dėl šios priežasties kiekvienas asmuo gali tapti Kristaus pergalės prieš mirtį, nuodėmę ir šėtoną dalininku. „Ką dar Jėzus galėjo padaryti dėl mūsų? Eucharistija Jis tikrai parodo savo meilę „iki galo“ (plg. Jn 13, 1), ribų nežinančią meilę“ (Enciklika apie Eucharistiją (EE), 11). Eucharistija – „tai per amžius besitęsianti kryžiaus auka, – rašė šv. Jonas Paulius II. – Visada, kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, savo Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimą, šis pagrindinis išganymo įvykis tampa realiai čia ir dabar esantis, ir taip „vykdomas mūsų atpirkimo darbas“ (…). Ši dovana neapsiriboja tik praeitimi, nes „visa, kas yra Kristus, visa, ką jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir todėl pranoksta visokį laiką, visada esti dabar“ (EE, 11).

Dievas yra ne praeitis ir ateitis. Jis yra nuolatinis „dabar“, todėl Jėzus Kristus buvo tikras žmogus ir tikras Dievas, galėjo paimti iš kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijos visas kančias ir nuodėmes, ant kryžiaus prisiimti baisias visų žmonių nuodėmių pasekmes. Patirdamas visą pasaulio blogį, Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus, pasiaukojo pats ir paaukojo visus žmones Dievui Tėvui. Popiežius šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad tai – „auka, kurią Tėvas priėmė, už visišką Sūnaus, kuris buvo klusnus iki mirties‘ (Fil 2, 8), atsidavimą atsilygindamas savo tėviška dovana – nauju ir amžinu gyvenimu prisikėlus“ (EE, 13).

Savo auka, kančia, mirtimi ir prisikėlimu Kristus sumokėjo už mūsų nuodėmes, kartą ir visiems laikams nugalėjo šėtoną, atvėrė kiekvienam žmogui kelią į išganymą per tikėjimą ir įprasmino mūsų kančias bei mirtį. Per Jėzų Kristų kiekvienas mūsų kentėjimas gali padėti mums įsijungti į Jo atperkamąją kančią, atvesti mus į savo ir aplinkinių žmonių išgelbėjimą. Per Kristų mūsų mirtis tampa perėjimu į naują gyvenimą, į pergalę prieš mirtį per prisikėlimą. Reikia tiesiog Juo pasitikėti ir per Jį susitaikyti su Dievu.

Atminkite: kai kenčiate, ypač be akivaizdžios kaltės, būtinai padėkokite Jėzui už galimybę kentėti su Juo už žmonijos nuodėmes ir paveskite Jam save tokia malda: „Viešpatie Jėzau, aš atiduodu save Tau ir sujungiu savo kančią su Tavo kančia. Įdedu į Tavo žaizdas save ir savo skausmą – fizinį ir dvasinį, nes Tavo žaizdose yra mano išgijimas.“

 

Vaistai nuo mirties

 

Eucharistijos sakramentas suteikia mums realią galimybę fiziškai susijungti su Jėzumi Kristumi Jo aukoje ant kryžiaus, patirti prisikėlimo džiaugsmą ir dalyvauti triasmenio Dievo, Kuris yra meilė, gyvenime. Visada turime prisiminti, kad „Kristaus auka ir Eucharistijos auka – vienas aukojimas“ (KKTS 1367), todėl šv. Mišių metu turime pasiaukoti Dievui Tėvui kartu su Jėzumi Kristumi.

Eucharistijoje prisikėlęs Kristus tampa mums „gyvybės duona“ (Jn 6, 35). Jis sako: „Aš esu gyvoji duona, kuri nusileido iš dangaus. Jei kas valgys tos duonos, gyvens per amžius. O duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas, duodamas už pasaulio gyvenimą“ (Jn 6, 51). „Mano kūnas yra tikras valgis, ir mano kraujas yra tikras gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir aš esu gyvas per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Šita yra duona, kuri nusileido iš dangaus! (…) Kas valgo šitą duoną, gyvens per amžius.“ (Jn 6, 55–58).

„Eucharistija yra veržimasis į tikslą, Kristaus pažadėtosios džiaugsmo pilnatvės išankstinis pajautimas (plg. Jn 15, 11); tam tikra prasme Rojaus nujautimas, „būsimos šlovės laidas“. Eucharistijoje viskas alsuoja šiuo „palaimingos vilties“ kupinu „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“ laukimu. Tam, kuris maitinasi Kristumi Eucharistijoje, nebereikia laukti, kol anapus įgis amžinąjį gyvenimą: jis jį jau turi žemėje, kaip būsimosios pilnatvės, aprėpsiančios visą žmogų, pirmagimis. Eucharistija tikrai laiduoja kūnų prisikėlimą laikų pabaigoje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskučiausiąją dieną“ (Jn 6, 54). Šis būsimo prisikėlimo laidas kyla iš to, kad Žmogaus Sūnaus kūnas, duodamas mums valgyti, yra jo po prisikėlimo išaukštintasis kūnas. Kartu su Eucharistija savin įimame, taip sakant, prisikėlimo „paslaptį“. Todėl šventasis Ignotas Antiochietis pagrįstai apibrėžė eucharistinę Duoną kaip „nemirtingumo vaistą, priešnuodį, apsaugantį nuo mirties“ (EE, 18).

 

Kodėl jūs nenorite tuo patikėti?

 

Žydai, kurie girdėjo Jėzaus žodžius apie Eucharistiją, patyrė šoką. Jie klausė: „Kaip šitas gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52). „Šitas mokslas yra šiurkštus. Kas gali jo klausytis?“ (Jn 6, 60), – kalbėjo net ir Jėzaus mokiniai. Tada Viešpats Jėzus paaiškino jiems Eucharistijos esmę: „Tai jus piktina? Tai [kas būtų], jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį, kur jis pirmiau buvo? Dvasia yra ta, kuri teikia gyvybę; iš kūnas – nieko naudos. Žodžiai, kuriuos aš esu jums kalbėjęs, yra Dvasia ir gyvybė“ (Jn 6, 61–63). Kalbėdamas apie užžengimą, Jėzus turėjo omenyje savo mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą ir įžengimą į dangų.

Kitą kartą Jėzus pasakė apaštalams: „Kai būsite aukštyn iškėlę Žmogaus Sūnų, tada suprasite, kad AŠ ESU ir nieko iš savęs nedarau, bet taip kalbu, kaip mane pamokė Tėvas“ (Jn 8, 28). Tai reiškia, kad tik po Jo mirties ir prisikėlimo žmonės galės suprasti, jog Jis yra Dievas. Kaip sako Raštas, „Kristuje kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9).

Nuo tos akimirkos baigėsi Jėzaus fizinis gyvenimas pasaulyje žmogaus kūne, tačiau Jėzus gyvena nauju pavidalu. Įžengęs į dangų, Jis pirmiausiai atsimainė – Jo kūnas atsinaujino, Jėzus tapo nematomas ir visur esantis, todėl gali realiai būti Eucharistijoje. Apaštalas Paulius rašo: „Tas, kuris nužengė, yra tas pats, kuris užžengė aukštai virš visų dangų, kad pripildytų visatą“ (Ef 4, 10).

Kūnas ir kraujas, t. y. žmogiška Jėzaus prigimtis, per mirtį, prisikėlimą ir įžengimą į dangų buvo Šventosios Dvasios galia perkeista ir tapo tikruoju dvasiniu maistu ir gėrimu. Eucharistija – tai prisikėlęs Jėzus Kristus, kurio žmogiškoji prigimtis buvo perkeista, ir Jis dovanoja mums Save patį, kad galėtume tapti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4).

Taigi, per Paskutinę vakarienę, būdamas su savo mokiniais, Viešpats Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą ir davė apaštalams valgyti Savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidalais. O dabar Jis dovanoja mums pats Save, Savo tikrą Kraują ir Kūną, kad galėtume gauti amžinąjį gyvenimą ir įsijungti į visagalio Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios meilės santykį. Todėl Jėzus mus įspėja: „jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo“ (Jn 6, 53).

Kitaip tariant, tas, kuris nuolat negyvena pašvenčiamojoje malonėje ir dažnai nepriima Eucharistijos tikėdamas, kad tai – Jėzaus Kūnas ir Kraujas, tas pats iš savęs atima galimybę gauti amžinąjį gyvenimą.

Paaiškinęs savo mokiniams Eucharistiją, Viešpats Jėzus tarė: „Bet kai kurie iš jūsų netiki.“ Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos“ (Jn 6, 64). „Ar ne aš jus dvylika išsirinkau, o tačiau vienas iš jūsų yra velnias?“. Jis turėjo omenyje Judą, Simono Iskarijoto sūnų, nes šitas, vienas iš dvylikos, turėjo jį išduoti.“ (Jn 6, 70–71). Judo išdavystės akimirka, galima sakyti, buvo ta, kai jis nepatikėjo Jėzaus žodžiais apie Eucharistiją. Taigi, kiekvienas, kuris neigia arba ignoruoja Kristaus buvimo Eucharistijoje tiesą, išduoda Jį. Ir tie, kurie priima šv. Komuniją be tikėjimo ir pagarbos arba turėdami sunkią nuodėmę, įsileidžia į savo širdį velnią bei seka Judo Iskarijoto pavyzdžiu.

 

Kun. M. Petrovskis TChr

Žurnalas „Mylėkite viens kitą“, nr 3

Vaistai, teikiantys nemirtingumą

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *