Matas Kolbusas – Krokuvos kamaldulių vienuolyno prioras (gieržtųjų eremitų-atsiskyrėlių kongregacija)

Tyla dažnai apibrėžiama, kaip nebuvimas jokio garso. Bet tai nėra tikslu. Nekalbama vien tik apie išorinę tyla, bet tai turi tapti dvasine atmosfera. Turi tapti gyvybę nešantis šaltinis, padedantis susitikimu su Dievu. Iš tiesų tyloje kalbama apie galimybę klausyti žodžio, kuriuos mums širdies gilumoje ištaria Viešpats. Vis dėlto nelengva nutilti savo širdyje. Daug lengviau užlaikyti išorinę tylą – kas tikriausiai tampa pagrindu pirmoje sferojr. Jei žmogus savo širdyje nepuoselėja tylos, tai geitai užges. Daugelis žmonių tylėjimą susiaurina iki nekalbėjimo… Tuo tarpu, jei tylėjimas yra dvasinė atmosfera, kaip ją reikia pasirūpinti? Šiais laikais tai nelengva. Veikia iš visų pusių įvairūs jausminai ir emociniai dirgikliai. Tai turi įtakos savęs suvokimui. Tie dirgikliai yra labai „šaukiantys“, nes juose daug informacijos. Būtinai tuos pojūčius reikia nutildyti: regos, kalbos, klausos. Tylėjimas yra tampriai susiįjęs su žodžiu, nagalima to atskirti. Turime stebėti, kokius žodžius išsakome ir įsisaviname. Svarbu vengti „tuščių“ žodžių, pasaulietinių, nes jie nėra iš Dievo. Tie žodžiai turi mums įtakos, nes negalime užlaikyti tylėjimo. Šv. Grigorijus Nisietis pasakė, jog mes tyloje gauname žinojimą, kuris yra meilė ir turi įtakos susitikimui su Asmeniu: Dievo Žodžiu. Tai sudaro tilėjimo esmę. Tyla yra priemonė, bet ne tylėjimo turinys. Turinys yra Žodis, kuris paskiausiai yra Jo Sūnus. Jei neatsiveriame santykiui su Dievu, tylėjimas gali veikti negatyviai. Tylėjimas yra išraiškinga liudijimo forma, dėl jos nebuvimo mūsų kasdienybėje, pasaulyje, nes kiekvienam reikalinga tylėjimo erdvė. Tylėjimo trūkumas nepalankiai veikia mūsų dvasinę ir pasichinę būklę. Tylėjimas liudija, jog yra kažkas daugiau, nei paviršutiniški žodžiai. Mums kamalduliams, tai dvasinė asociacija – mes tylime dėl Dievo. Tylėjimas pašalina daug konfliktų bendruomenės gyvenime. Dažnai kalbėdami nusidedame, apkalbame. Tylėdami – jų išvengiame. Tylėjimas turi mus vienyti, jei tai poselėjame, stipriname santykį su Dievu, tampame vienas kitam artimi, nes Jame atrandame artimą. Kamalduliai netyli nuolatos, kaip Koheleto knygoje sakoma yra „laikas tylėti ir laikas kalbėti.“ Nereiškia, kad nuvertiname žodį, priešingai, tylėjimas padeda žmogui atrasti pirminę žodžio vertę. Iš čia kyla pagarba žodžiui ir rūpestis dėl jo piktnaudojimo. Tylėjimo neturi būti per daug. Kai kuriomis dienomis esame atleidžaimi nuo tylos laikimosi, tai yra tris kartus per savaitę. Kelis kartus per metus išeiname už vienuolyno ribų, yra bendros poilsio valandėlės. Tylėjime galime atrasti sveiką santykį su savimi, kai klausomės savo širdies balso, ir tai, ką kalba Dievas mums, galime iš tikrųjų geriau pažinti save. Todėl pripažįstu, jog tylėjimo trūkumas žmogaus gyvenime gali būti pavojingas, nes tam tikrais momentais nebežinome, kas mes iš tikrųjų esame. Sukuriame tada neteisingą savojo „aš“ įvaizdį, mūsų santykių su kitais pagrindu, ką kiti galvoja apie mus ir ką mes apie save. Tada Dieve nepažįstame savojo tikrojo „aš“. Žmonės dažniausiai vengia tylėjimo, nes jį supranta kaip tuštumą, kuri baugina juos, baimė pažinti tiesą apie save, nes sąžinė dažnai nešvari ir negyvename taip, kaip turėtume gyventi. Tylėjimas yra nuolankumo mokykla. Tylėjimą galime ugdyti eidami pasivaikščioti gamtoje, pasigėrint jos grožių ir Dievo didybe. Ugdymui padeda ir dvasinė literatūra,Šventas Raštas, perskaičius sustojant, pamąstant, pamedituojant. Mūsų liturgijoje nėra muzikos, giedojimo, nes norime pabrėžti apie esančią amžina Dievo Karalystės liturgiją danguje.

Paruošta pagal straipsnį „Wojciech Czywczynski, Sekret milczenia“ žurnale „Glos Ojca Pio“ 2020, nr 6.

Paruošė K. L.

 

Tylos paslaptis

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *