Prie asketinio gyvenimo prisirišti taip pat lengva, kaip ir prie bet ko kito pasaulyje. Tačiau tai nereiškia, kad turime atmesti bet kokią mintį apie savidrausmę. Tiesiog būkime atsargūs ir nepamirškime, kad sistemos nėra tikslas svaime. Jos yra tik priemonės siekti tikslo. Jų paskirtis – suteikti taiką ir ramybę atsiskirusiai dvasiai, išlaisvinti dvasią iš jos aistrų, kad lengviau galėtume atliepti protą ir dieviškąją malonę. Galutinis viso asketinio gyvenimo tikslas, kai jis pagrįstas krikščioniškuoju kontekstu, yra dieviškoji meilė ir vienybė su Dievu. Todėl ypač mūsų dvasinio gyvenimo pradžioje būtina tam tikrus dalykus daryti nustatytu laiku: pasninkus tam tikromis dienomis, malda ir meditacija nustatytomis dienos valandomis, reguliarus sąžinės patikrinimas, nuolatinis sakramentų priėmimas, sistemingas savo statuso pareigų vykdymas, ypatingas dėmesys dorybėms, kurios mums yra labiausiai reikalingos. Todėl trokšti dvasinio gyvenimo – tai trokšti drausmės. Priešingu atveju mūsų troškimas tėra iliuzija. Mūsų asketizmas turėtu būti lankstus ir nešti laisvę.
Parengta pagal Thomas Merton „Nė vienas žmogus nėra sala“, Katalikų pasaulio leidinia, 2010.

Tomas Mertonas Apie asketiką

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *