(Liudas Mikalauskas – Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio, skirto tėvui Stanislovui atminti, meno vadovas, solistas)

Aš esu vienas iš tų jaunų žmonių, kurie labai džiaugiasi, kad gyvena Lietuvai ramiais laikais, kad gali laisvai reikšti savo mintis, saikingai ir pasvėrę vertinti jiems suteiktą laisvę, auginti vaikus nepriklausomoje Tėvynėje. Tačiau giliai širdyje skamba prieštara kažkada girdėtos dainos žodžiams: „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Kartais pasilikęs vienas apmąstymuose ir maldoje pajuntu, kad norėčiau būti gimęs anksčiau, pamatyti įvykius, kurių pamatyti neteko, pažinti žmones, kurie dėl mano jauno amžiaus praėjo pro šalį, tačiau pasiliko kitų žmonių atsiminimuose ir širdyse. Aš kalbu apie Sąjūdžio laikus, apie tą neišmatuojamą lietuvių vienybę, kuri nesuvokiama banga buvo apėmusi mūsų tautą ir kuri tokia pačia banga jau seniai nuvilnijo. Liko prisiminimų, deja, ne mano, o tik mano tėvų. Aš taip pat visa širdimi trokštu turėti tos patirties ir tą atmintį, norėčiau pažinoti ir pakalbėti su tais žmonėmis, kurie savo gyvenimais kūrė Lietuvos nepriklausomybę, tačiau per vėlu, nes daugelio jų jau nebėra tarp mūsų. Likę tik prisiminimai, tačiau ir vėl ne mano. Kalbu apie tokius žmones kaip Algirdas Mykolas Dobrovolskis – tėvas Stanislovas. Jo gyvenimo istorija paskutiniu metu mane dažnai lydi, tačiau ne per jį patį, o per žmones, kuriuose jis vis dar gyvas, kurie jo atminimą nešiojasi savo širdyse kaip didžiausią brangakmenį. Tai prasidėjo 2011 metų žiemą, kai su būsima žmona Sigita ieškojome bažnyčios susituokti. Norėjome surasti šventovę, kuri būtų brangi mums abiem, nes nei jos Kauno, nei mano Tauragės bažnyčios mudviejų niekuo nevienijo. Sugalvojome ieškoti visiškai naujos vietos. Keistas sprendimas, tačiau vėliau pamatėme, kad visiškai teisingas. Taip vieną labai šaltą dieną užpustytais keliais atsiradome Paberžėje – ten, kur tėvui Stanislovui 1966 metais buvo paskirta tarnauti žmonėms, „užkampyje“, kuriame, manyta, ateis tėvo Stanislovo epochos pabaiga, tačiau kuris tapo kiekvieno lietuvio piligrimystės vieta – Meka ir Medina. Taip įvyko todėl, kad tėvas Stanislovas į „užkampį“ žiūrėjo šventai, jam buvo geriausia tarnauti ten, kur žmogus arčiausiai dirbamos žemės, arčiausiai savo lietuviškų šaknų. Mudviem su Sigita (beje, dabar gyvename taip pat ne mieste, o kaime) jo šilumos pripildyta bažnyčia padarė didesnį įspūdį nei gražiausia katedra. Vis dėlto pakalbėkime apie žmones… Tą šaltą žiemos dieną prie pat klebonijos pamatėme moterį, atėjusią pašerti klebono šuns. Priėjome arčiau, ir į mums pažvelgė nepaprasta ramybe apdovanotas žmogus. Tai buvo ilgametė tėvo Stanislovo vargonininkė, jo atminimo puoselėtoja ir sergėtoja Regina Galvanauskienė (vėliau nuveikėme labai gražių darbų, įprasminančių tėvo Stanislovo atminimą). Ji pakvietė mus arbatos, papjaustė lašinių, duonos ir ilgai pasakojo, kokia čia vieta, kokia tai šventovė, kas tas žmogus, vienuolis, sugebėjęs nepaprastai įdvasinti Paberžę, sukurti čia pirmuosius bažnytinius muziejus, suteikti seniems daiktams antrą gyvenimą, kur taip natūraliai girnapusės sugula šventoriuje, kur taip natūraliai senas anglių lygintuvas kaip stalinė lempa stovi ant stalo ir seni dujų balionėlių stogeliai sugula ant koplytstulpių. Tačiau ne tai svarbiausia! Svarbiausia, kad papasakojo, jog čia būta vienuolio, teikusio ir padėjusio surasti antrą gyvenimą ne daiktams, o žmonėms. Čia plūsdavo ne tik inteligentai, studentai, tikintieji, tačiau ir nusivylę, narkomanai, prasigėrę, – tai juos tėvas Stanislovas sugebėjo padrąsinti iš naujo kurti savo gyvenimą, aukoti jį Dievui ir artimam žmogui. Tas pasakojimas pirmą kartą į mano gyvenimą atnešė supratimą, kad gyventi reikia ne tik sau, kad gyventi reikia kiek įmanoma labiau dėl kitų, kad auka yra didžiausia dovana, kurią gauname iš Dievo, kad tikėjimas ir pasiaukojimas reikalingas mums labiau nei kada nors anksčiau, kad ta aplinkui alsuojanti laisvės dvasia toli gražu nereiškia, jog dabar laikas ilsėtis. Kaip tik ne. Tai įprasmina dirbti, kad brangiausi šios laisvės atspalviai būtų išlaikyti mūsų vaikams. Ją mums iškovojo ir atidavė tėvo Stanislovo karta, o dabar mes privalome ją išlaikyti ir atiduoti kitoms kartoms – tyresnę, išgrynintą ir tokią pačią šventą. Mūsų santuoka įvyko Paberžėje 2011 metų rugpjūčio 6 dieną. Tą dieną ten pasodinome savo šeimos beržą ir vargonininkei Reginai pasižadėjome ne tik jį lankyti, tačiau ir prisidėti prie tėvo Stanislovo atminimo išsaugojimo. 2013 metais su bičiulių būriu pradėjome organizuoti tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, skirtą tėvui Stanislovui atminti, ir nuo tada supratome, kad jo buvimo šalia ilgisi daug lietuvių, kurie kiekvieną renginį pripildo bažnyčią ir šventorių. Supratome, kad per jį prie Dievo priartėjo ne viena nusivylusi siela, kad jis buvo nepaprastas dvasinis vadovas, net ir po mirties savo atliktais darbais sugebėjęs kuždėti: nesusilituokite… Nesusilituokite, kad ir kaip būtų sunku gyventi kūnu, lai mūsų siela išlieka švari, nesusilitavusi su kenčiančiu kūnu. Jis savo pavyzdžiu parodė, kad galima išlikti švaria siela, kokia išlikti mus visur ir visada kviečia Dievas.

Tėvo Stanislovo metai: Liudas Mikalauskas. Jei būčiau gimęs anksčiau…

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *