Vardan M.V.J.L. (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus) Amen.

Nemažiau keturios valandos meditacijos apie mūsų Viešpaties gimimą, kančią ir mirtį. Novenos: į Pompėjos Dievo Motiną, į šv. Juozapą, į šv. Mykolą Arkangelą, į šv. Antaną, į Serafiškajį Pranciškų, į Švč. Jėzaus Širdį, į šv. Ritą, į šv. Jėzaus Teresę. Kasdien nemažiau nei penkis rožinius(..)

21 liepos. Po daugelio dienų baisaus kentėjimo, šiandien ryte po Eucharistijos, dėkojant trumpą akimirką pajaučiau širdyje Jėzų, kuris kalbėjo: „Nusiramink, nesinervink. Esu su tavimi. Kokius pasekmes suteikė tie žodžiai, pasakyti tokiu saldžiu balsu, taip perskverbiančiu ir valdomai, nemoku apsakyti. Tik žinau, jaučiu, kad grįžtu į gyvenimą, kuris jau traukėsi per penkiolika dienų, pilnų kančios. Viskas atrodė sunaikinta, viskas atrodė suspausta, kaip spaudykloje. Viskas man atrodė nuobodu, viskas man trukdė. Viskas smogė man, išskyrus geismą. Labai užjaučiau sielas, kiekviena jų lengva kančia man buvo kaip kankinystė. Norėjau joms padėti, bet jaučiau, kad visiškai negaliu nieko padaryti. Ir visa tai pasekmė, kad mirtinai kentėjau. Ieškojau pagalbos pas Jėzų, bet Jis neatsakė… Nieko, visiškai nieko. Girdėjau sielos gelmėje aidą,, kuris sakė, jog esu pasmerktas amžinai, busiu sunaikintas pragare, iš kurio niekada neišeisiu. „Prakeik viską,  nes viskas yra ir bus visada prieš tave“. O mano Dieve, nepaisant to, kad mačiau Tavyje teisėją, vis dėlto žvelgiau į Tavo pusę su viltimi, nors jaučiau, jog negaliu tikėtis jokio gailestingumo. Ir tokį žvilgsnį ilgą laiką kreipiau link Dievo, tą rytą atsitiko tai, kas atsitiko. Dėkoju Dievui. O kiek ilgai manyje buvo paguoda? Pusė dienos ir nei minutėlę daugiau. Tuojau pat buvau nusviestas į patį ugnies indą. Kada tas baigsis? Ar kada nors tai įvyks, ar visada būsiu teisingo, įniršusio Dievo rankose? Bet viskas, kas manyje vyksta, jaučiu gyvą viltį, kad nepasiduodu nusiminimui. Ar tuščia yra ta viltis? Kaip ir beįvyktu, noriu Tave Jėzau, pasakyti kaip Jobas: vilsiuosi Tavimi, net jei pateksiu neviltin. Taip viskas tęsėsi , gilėjo iki Šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventės. Buvau prie altoriaus, kad aukočiau Šventų Mišių auką, kai atsitiko tai, ką tuojau papasakosiu. Tą rytą nežinia, kaip atsiradau prie altoriaus. Fizinės kančios ir dvasiniai skausmai tiesiog rungėsi, kurie labiau iš jų nukankins mano varganą asmenį. Taip gyvai jaučiau mirtiną baimę, kad aprašyti to negaliu. Pasakysiu tik, kai prisiartino Šv. Komunijos priėmimas, tas baimingas stovis sustiprėjo. Jaučiau, kad mirštu. Mirtinas liūdesys persmelkė mane visiškai ir galvojau, kad man jau viskas baigėsi: gyvenimas šiame pasaulyje ir amžinas gyvenimas. Labiausiai mane liūdino neatmesta mintis, kad daugiau negalėsiu parodyti dėkingumo ir meilės Dieviškajam Gerumui. Tai ne pragaras mane gąsdino, bet suvokimas, kad čia toje žemėje, nėbėra jau meilės. Tai įvyko, kad vieną akimirką jaučiau visą apimančią visų mirčių ištisinį buvimą. Tai buvo viršūnė. Prisiliečiau prie agonijos viršūnės, ir ten, kur maniau esančią mirtį, radau paguodą ir gyvenimą.

 

Versta iš Agostino da San Marco in Lamis, Dziennik. Zapiski kierownika duchowego Ojca Pio, Krakow, 2017, vertė. V. T.

Tėvo Pijaus balsas, nr 28, 2018

Tėvo Pijaus dienoraštis (fragmentas)

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *