Kaip dažnai jūs girdite kalbas apie tai, kad žmogus panašus į gyvulį. Šiomis kalbomis norima mus išmušti iš pusiausvyros, o mes dėl tų žodžių visai nesikarščiuojame. Mes į šį klausimą žiūrime iš kitos pusės. Jeigu kas labai rėkia tvirtindamas, kad žmogus iš beždžionės, tai mes šį sakinį ramiai apverčiame aukštyn kojomis ir sakome: „Kokia čia bėda, kad kilome iš beždžionės. Visa bėda yra ta, kad kartais galime sugrįžti atgal, vėl atgal pavirsti beždžione.“

Labai, labai daug panašumo mes turime su gyvuliais. Yra tačiau viena labai ryški žymė, kuri mus skiria nuo jų. Žmogus vaikšto su pakelta galva! Galva pas mus dominuoja. Visa kita, ką mes turime, yra silpnesni už gyvulius – mūsų kojos, mūsų rankos. Mūsų galva tačiau padaro tai, kad mes esame valdovai viso pasaulio. Žmogus tačiau turi būti pakelta galva.

Deja, visa tai, kas mus supa, kas mums atsitinka, lenkia mūsų galvas žemyn. Sielvartas mus spaudžia, ir mes sakom: „Koks sunkus tas gyvenimas!“ Ir štai mes sulinkstame nuo laiko naštos.

Dar labiau negu vargas prispaudžia mus prie žemės šio pasaulio malonumai. Ir štai kiek žmonių nebemato dangaus, niekad galvos nepakelia aukštyn. Toji aistra, polinkis į nuolatinį malonumų ieškojimą jo vidų visiškai prilenkė prie žemės. Kaip jam nuo jos atsiplėšti ir pakilti?

Ir štai amžiais bus dvi žmonių grupės. Vienų veidai bus nuolat nukreipti į dangų, antrieji gi iš jų juoksis, vadins juos svajotojais. Tie gi, kurie mokės išlaikyti savo galvas, atkreiptas aukštyn, tie tarytum šviesos laidininkai nužengdins iš dangaus šviesą į šią pilką ir nuobodžią žemę. Dievas nuolat skleidžia savo šviesą į žemę, deja, nėra laidininkų, kurie ją priimtų, nėra pakeltų galvų ir širdžių. Amen.

 

Juodeikiai

Tėvas Stanislovas „Pakelkite galvas!“ (I Advento sekmadienis)

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *