Tai – žodžiai iš visų jūsų lūpų. Nesuskaitomai sykių visais amžiais žmonės kartodavo. Ir kiek sykių šie žodžiai būdavo lydimi karčių ašarų. Jūs visi, brangieji, turite nenumaldomą gėrio troškimą. Jums darosi liūdna ne vien tik tuomet, kai jūsų širdyje netvarka, bet taipogi kuomet aplink jus tamsu, nešvaru. Toji žemė, kurioje mes gyvename, mums darosi nepakenčiama, jeigu joje gyveną žmonės yra blogi. Nors mes teturime užėmę kiekvienas mažutę pasaulio kertelę, mes turime nuolatinį, slaptą troškimą būti visos žemės šeimininkai. Ir šis jausmas yra teisingas. Juk pats Dievas yra liepęs viešpatauti žemėje. Štai kodėl mes turime nepaprastai didelį norą kritikuoti, taisyti kitų klaidas. Ir mes begalima pasakyti: „Kas man rūpi?“ Ne, tu iš tiesų esi žemės šeimininkas ir valdovas. Tik tu gali padaryti žemę malonesnę ar blogesnę. Ir štai amžiais kyla žmonės su meile degančiomis širdimis ir eina pagražinti žemės veido. Nesuskaitomi Viešpaties tarnai, pranašai, maldautojai šaukė į atgailą paklydusius žmones. Daugelis žmonių pasitaisydavo ir stodavo į pranašų ir apaštalų eiles. Daugelis pasitaisydavo tik kelioms valandoms. Jie pareidavo bent keliu nuo bažnyčios iki savo namų slenksčio su skaisčiomis, giedriomis akimis. Dažnai betgi žmonės nepakęsdavo tų, kurie norėdavo nuplauti jų akis nuo purvo ir nuo ašarų. Jie išvesdavo juos už savo aistromis ir ašarų pritvinkusių miestų, užmušdavo juos akmenimis, prikaldavo ant kryžių, sušaudydavo prie ešafoto. Taip mes, žmonės, padarėme ir Tam, kurs vienas galėjo atnaujinti žemę. Po to, kai mes užmušdavom tiesos skelbėjus, jiems pastatydavom paminklus. Mes eidavom bučiuoti jų grabo akmenų. Mes ėjome vaduoti Kristaus grabo, nors nesirūpinome išvaduoti iš užmaršties, iš melo grabų paties Kristaus ir pačių Jo gyvų žodžių. Mes statome akmeninius, medinius, geležinius – šaltus Jo mirties paveikslus – kryžius, o Jo karštus, gyvybės ir meilės pilnus žodžius paliekame pelyti drėgnuose archyvuose ir zakristijų spintose. Ir dar tūkstančiai kelsis. Jie tars: „Gana neteisybės!“ Jie siūlys ir pradės įgyvendinti savo gražius ekonominius, socialinius, mokslinius, meninius planus. Bet dažniausiai jų gražius planus pačiups įvairiausi rėksniai. Jie supeckios gražiausius žodžius, išpardavinės už nieką didžiųjų žmonių mintis. Ir iš pelno dalies pastatys jiems genijaus paminklus. Išspausdins jų portretus ir platins juos vietoj didžių idėjų. Kodėl didiesiems kūrėjams, žemės reformatoriams, žmonijos žvaigždėms, genijams nepasisekė pagražinti žemės veido? Nors ir dabar ginklais modernesni ir gražesni, bet ir jie baisesni. Senoviški ir nemodernūs viduramžių kalavijai – gražūs ir žvilgą mūsų automatai. Bet argi jau mūsų žemė gražesnė nuo tų gražių tankų, dušegubkų (rus. „sielos naikintojų“), automatų, lėktuvų. Tai gal dar nėra išmintingų konstitucijų, gilių doktrinų, gerai sutvarkytų valdžios aparatų, spaudos? O, to gero tai jau yra labai daug. Ko čia dar reiktų? Gal atominės energijos platesnio panaudojimo? O gal reiktų daug ką panaikinti? Mašinas, plieno kasyklas? O gal dar laukti naujo genijaus, naujų karvedžių, naujų konferencijų? Čia dar reikia tik tavęs! Tavęs, Antanai, Jonai, Pertrai. Tu gali pataisyti pasaulį, tik tu. Tik nebijok, eikš drąsiai.
1) Nežiūrėk atgal ir nesakyk: „Ogi ten visi blogi žmonės, ką aš vienas padarysiu?“ Tik taip jau jokiu būdu nekalbėk. Ar žinai, kodėl jiems tamsu? Todėl, kad tu eini be žiburio. Aš turiu pasidaryti geras, tuomet ir jie bus geri.
2) Nenusimink! Yra daug gerų žmonių. Tu nesigilink į šią baisią, slegiančią pasaulio piktybės paslaptį. Nuo tavęs yra nuimta teisėjo pareiga.
3) Argi pasaulis susideda iš valstybių, iš organizacijų? Ne, iš žmonių. Iš tavęs. Jeigu visos plytos buvo netinkamos, tai tu būk plyta, kaip reikiant. Ir štai tu prisidėsi prie pasaulio statinio.
4) Pasaulio sąrangoje nėra nesujungtų su aplinka daiktų. Tavo blogas ar geras pavyzdys būtinai turi įtakos pasauliui. Net ir tavo paslapčiausios mintys, tavo vienas žvilgsnis, tavo vienas žodis gali pakelti ar prislėgti žmogų. Ar tu nejunti gilaus noro pagražinti žemę? Jei tu esi krikščionis, tai privalai tatai jausti. Juk tavo, kaip tvarinio, pareiga yra užvaldyti ir pripildyti žemę. Imk žiburį į rankas. Būk pats žiburys, degąs ir šviečiąs, tuomet pats būsi šviesus ir kitus apšvietęs, tu pamatysi, kad žemė yra graži ir verta joje gyventi. Amen.

(LYA. F. К-1, ap. 58, b. П-12240, l. 94-25, 26, 27).

Knyga „Tėvo Stanislovo žodis“, 2020

Tėvas Stanislovas „Ak, kokie dabar blogi žmonės!“

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *