(Tėvo Pijaus dvasinio tėvo užrašai)

T. Agostino da San Marco in Lamis

1919 m. užrašai

1918 m. rugpjūčio 6 d. Jėzus  Tėvui Pijui apsireiškė dangiškos būtybės pavidalu. Ji laikė ietį, kuri persmeigė jam širdį. Tėvas Pijus fiziškai pajuto, kad jo širdis perverta ir pradeda kraujuoti. Rugsėjo 20 d., penktadienį, po šv. Pranciškaus stigmų šventės ir po šv. Mišių Tėvas Pijus buvo bažnyčioje, vienuolių chore, meldėsi dėkojimo dėkodamas Dievui. Jam apsireiškė toji pati dangiška būtybė, bet tąkart ji buvo nukryžiuota. Pamatęs šį vaizdą, Tėvas Pijus nusilpo ir prarado sąmonę. Iš Nukryžiuotojo sklido penki spinduliai: iš rankų, kojų ir šono. Jie sužeidė Tėvo Pijaus rankas, kojas ir šoną. Ši vizija truko keletą minučių. Kai jis atsipeikėjo, pastebėjo ant savo kūno tikras žaizdas, kurios kraujavo. Ypač toji, kuri buvo arti širdies. Iš paskutinių jėgų ji nuėjo iki savo celės, kad išsiskalautų sukruvintus rūbus.

1920 m. užrašai

1918 m. rugsėjo 20 d. šėtonas buvo visiškai nugalėtas Dievo Tarno kūne, kuris nejausdavo nė menkiausios kūniškos pagundos. Nuo to momento šėtono pyktis  nukreiptas prieš Tėvo Pijaus išganymo darbą. 1919 m. liepos mėnesį, jei neklystu, šventasis Oficiumas (Vatikano priežiūros tarnyba) atėmė teisę būti dvasios vadovu tėvui Benedetto da San Marco in Lamis, kuris vadovavo Tėvui Pijui. Kalbama, kad tą sprendimą lėmė t. Benedetto knygelės „Ai desolati di spirito“ („Nuliūdimo dvasioje“) pasirodymas. Buvo įtariama, kad joje aprašomas stigmatikas Tėvas Pijus. Esu įsitikinęs, kad joje nėra nei vieno laiško, netgi skirto Tėvui Pijui, arba jo rašyto, nors kai kurie galbūt atspindi jo dvasios stovį. Dėl tos priežasties Tėvas Pijus liūdėjo, bet įsakymą priėmė su šventu paklusnumu. Švento Oficiumo nutarimas įpareigojo Tėvą Pietro da Ischitella pasirūpinti Tėvo Pijaus dvasios vadovu. Tėvas provincijolas parašė laišką į Romą, kad išrinko t. Agostino. Jam tėvas provincijolas patarė, kad nerašytų Pijui ir leido jam keletą kartų per metus  nuvykti į San Giovanni Rotondo tada, kai pasitaikys tinkama proga. Nuo 1919 m. iki 1923 m. buvau keletą kartų San Giovanni Rotondo. Po mano apsilankymų, po mūsų dvasinių pokalbių Tėvas Pijus jausdavosi sustiprėjęs dvasioje. Vis dėlto turiu prisipažinti, kad jis turėjo sunkumų atskleidžiant savo vidinį gyvenimą, o aš neturėjau pakankamai drąsos  jo klausinėti ir tyrinėti jo sielos gelmių. Kartais bijodavau užgauti Tėvo Pijaus nuolankumą, nors manimi jis pasitikėdavo, kaip pasitiki tėvu ar broliu. Nekart mano širdį taip suspausdavo, kad negalėdavau net kalbėti, todėl tylėdavau. Taip pat būdavo ir jam. Todėl dažnai susikalbėdavome akimis. Dėkoju Dievui, kad visada leisdavo Tėvą Pijų paguosti, sustiprinti ir padrąsinti dvasiniuose dalykuose. 1923 m. spalio mėn. persikėliau į San Giovanni Rotondo ir ten pasilikau iki 1925 m. rugsėjo mėnesio. Negaliu apsakyti džiaugsmo, kokį patyriau bendraudamas su Tėvu Pijumi, kad turėjome galimybę gyventi tame pačiame vienuolyne.