1919 t pijus

Tėvas Pijus (Pranciškus Forgione) – kapucinas, gimęs 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelcinos miestelyje Italijoje. Būdamas penkerių metų pamaldusis vaikas žavėjosi šv. Pranciškum ir  pasižadėjo užaugęs tapti kapucinu. 1903 m. Mormone kapucinų vienuolyne jis pradėjo noviciatą. Jau pačioje noviciato pradžioje br. Pijus pamėgo apsimarinimus ir atgailas. Piktosios dvasios visokiais pavidalais bandė paveikti jaunąjį kapuciną, siekdamos atgrasyti jį nuo vienuoliškos aukos bei atgailos gyvenimo. Su ypatingu uolumu ir meile br. Pijus buvo atsidavęs teologiniams mokslams. Dieviškas tiesas giliai ir pamaldžiai savo dvasioje iškontempliuodavo, dažnai klūpėdamas ant kelių. Tai paaiškina, kodėl Tėvo Pijaus žodžiai tiek daug įtakos turi žmonėms. Dėl silpnos sveikatos jaunasis kapucinas buvo dažnai kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Atėjo taip laukta diena- 1910 m. rugpjūčio 10-oji, kai jis buvo įšventintas į kunigus. Pirmaisiais kunigystės metais žmonės pastebėjo, kad  Tėvas Pijus per ilgai laikydavo šv. Mišias. Užtrukdavo jis prie altoriaus net pusantros valandos. Atrodė, jog kartojasi ta pati Kalvarijos drama, kurioje pamaldusis kunigas pats dalyvauja ir kenčia kartu su Kristumi. Tuo metu piktųjų dvasių puolimas ypač sustiprėjo. Jos reikšdavosi įvairiom gąsdinančiom pabaisom, kurios imdavo jį kankinti iki apalpimo.  Kartais piktosios dvasios įgaudavo ir žmonių išvaizdą. Toje sunkioje kovoje Tėvas Pijus nuolat jautė angelo sargo pagalbą. 1915 m. rugsėjo 20 dieną besimelsdamas savo tėvo laukelyje  staiga pajuto didelį skausmą kairiajame krūtinės šone, rankų delnuose ir kojose. Atrodė, jog kas jį varstytų durklu ar degintų ugnim. Tas skausmas buvo įžanga penkioms žaizdoms, kurios atsivėrė po trijų metų, kai jis jau buvo sugrįžęs į vienuolyną San  Giovanni Rotondo. Karo metais, tikrinant t. Pijaus sveikatą, ar tinkamas tarnybai, buvo nustatyta, jog jis serga džiova. Šalia kūno negalių jis nuolat kentėjo Kristaus žaizdų skausmus bei dvasios kentėjimus. 1918 m. rugsėjo 20 dieną po šv. Mišių, kai Tėvas Pijus meldėsi, prašydamas Viešpaties daugiau meilės ir daugiau skausmo, iš kryžiaus pasklido penki šviesos spinduliai ir skausmingai pervėrė kojas, rankas ir šoną. Dėl skaudančių žaizdų sunkiai galėjo vaikščioti ir ką nors rankomis dirbti. Kraujuojančios žaizdos buvo mediciniškai ištirtos. Gydytojas L. Romanelli pripažino, kad žaizdų kilmės priežastys mediciniškai nepaaiškinamos. Jos nei gyja, nei plečiasi, iš jų skleidžiasi rožių arba lelijų kvapas, kartais jaučiamas už 100 mylių. Po to žaizdas tyrė kiti gydytojai. Žinia apie stigmų atsiradimą žaibiškai pasklido po Italiją. Žmonės Tėvą Pijų vadino šventuoju. Jam buvo būdingi ekstatiniai persikėlimai- buvo matomas įvairiose vietose tuo pačiu metu. Popiežius Benediktas XV sakė, kad Tėvas Pijus yra vienas iš tokių, kuriuos Dievas laikas nuo laiko siunčia į šį pasaulį dėl žmonių atsivertimo. Tūkstantinės minios dieną ir naktį  buvo apsupusios vienuolyną. Visi norėjo patekti pas Tėvą Pijų atlikti išpažintį ir dalyvauti jo laikomose šv. Mišiose San Giovanni Rotondo. Tėvas Pijus klausydavo išpažinčių nuo ryto iki nakties. Dėl stigmų atsiradimo jis sulaukė didelių įtarinėjimų net ir iš katalikų. 1923 m. aukščiausioji Bažnyčios instancija “Sanctum Officium” išleido tikintiesiems perspėjimą nesilankyti pas Tėvą Pijų, o pačiam stigmatikui uždraudė rodyti žaizdas. Ginčai dėl žaizdų tikrumo pavirto Tėvo Pijaus persekiojimu. 1930 m. jam buvo uždrausta laikyti šv. Mišias. Tik po trijų metų tasai draudimas atšauktas. Tėvui Pijui priskiriama apie šimtas nepaprastų išgijimų ir gausybė atsivertimų. Jis įkūrė „Kentėjimo ir sušvelninimo namus“, burė maldos grupes, kurias popiežius Paulius VI pavadino „besimeldžiančios žmonijos palčiosiomis upėmis“. Tėvas Pijus mirė 1968 m. rugsėjo 23 d. Penkiasdešimt metų turėjo stigmas, kurios prieš pat mirtį visiškai išnyko. 1999 m. gegužės 2 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju, o 2002 m. birželio 16 d. šventuoju.

Tėvas Pijus švenčia Eucharistiją: