Malgožata Soltyk
Šventas Jonas Paulius II apie Eucharistiją taip rašė: ,,Tai yra Bažnyčios lobis, pasaulio širdis, įkeitimas tikslo, į kurį kiekvienas žmogus, net nesąmoningai, eina“ (Ecclesia de Eucharistia, 59). Popiežius mokė, kad ne tik jos šventimas, bet ir adoracija ne Mišių metu, yra sėmimas iš paties malonės šaltinio.
Eucharistijos metu iš tikrųjų vyksta pagrindinis išganymo įvykis – Viešpaties Jėzaus mirtis ir prisikėlimas bei atpirkimas. Viešpats Jėzus mums išliko Duonos pavidale. Kristus iš tikrųjų yra Švenčiausiame Sakramente, tačiau Jis nenori likti uždarytas tabernakulyje, trokšta bendrystės su žmonėmis. Eucharistijos adoracija yra atsakymas į šį didžiulį Dievo troškimą. Galimybė adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą mums yra unikali privilegija bei antgamtinių malonių šaltinis.
Kristus yra ir gydo
Tikras Kristaus buvimas Švenčiausiame Sakramente yra didžiulė paslaptis, pranokstanti žmogiškąjį protą ir sąmonę. Norint Ostijoje atpažinti Jėzų belieka tvirtai tikėti – tikėjimas yra raktas, kuris atveria žmogaus širdį susitikimui su Dievu ir skatina paklusti Jo transformuojančiam veiksmui.
Tačiau yra ypatingų atvejų, kuomet Viešpats Jėzus paliečia netikinčiojo širdį ir sielą, apdovanodamas jį savo begalinės meilės dovana. Tokią malonę teko patirti Mortai. Štai kaip ji prisimena tą momentą: ,,Prasideda adoracija. Kas tai iš tikrųjų yra? Niekada joje neteko dalyvauti. […] Žvelgiant į baltą Ostiją, aš – kovojanti ateistė – staiga patiriu karščio bangą, kuri persmelkia mano kūną. Imu drebėti. Širdyje jaučiu gyvąją ugnį. Meilė… Ar tai yra meilė?.. Ašaros srūva upeliais mano skruostu. […] Jaučiu artimą santykį su Kūrėju, tarsi šventykloje nieko daugiau nebūtų. Tiktai Jis ir aš. Jis įeina į mano sielą su savo buvimu, tarsi jautrumo vandenynas į sausą, perdžiūvusią, suskilinėjusią žemę. Dar… Dar, prašau…Trokštu, kad šis potyris tęstųsi amžinybę. Tai yra tikriau ir jautriau už viską, ką iki šiol patyriau.“ (,,Milujcie się. Nr 4-2019.)
Apie Dievo gailestingumo didybę taip pat liudija tėvas Nikolas Butetas (Nicolas Buttet),
Eucharistein bendruomenės Prancūzijoje įkūrėjas, Švenčiausiojo Sakramento propaguotojas. Tėvas Nikolas papasakojo istoriją merginos, kuri, būdama 12-os, jau pradėjo vartoti narkotikus, penkis kartus bandė žudytis ir patyrė ekstremalų smurtą. Jos vaikinas, narkotikų prekeivis, buvo nužudytas gatvėje. Būdama psichiatrinėje ligoninėje ji smarkiai sumušė slaugytoją, bandžiusią suleisti raminamuosius. Po šio incidento kilo klausimas ,,ką su ja daryti, — pasakoja Nikolas, – tada ją atvežė pas mus. Vieną dieną ji prarado protą, tai buvo baisu. O vėliau man prisipažino: ,Nešdinuosi iš čia.‘
Rizikuodamas būti sumuštas, tėvas Nikolas įtikino merginą pasikalbėti, ir tai baigėsi susitaikymu. ,Ar leisi man dar čia pasilikti?‘ Atsakiau: ,Žinoma, tačiau su viena sąlyga. Kai pajusi proto aptemimą, eik į koplyčią.‘ O ji: ,Ne. Aš juk netikiu nei į tą tavo Jėzų, nei į tą kažką balta! Aš tuo netikiu!‘ Aš tariau: ,Čia tėra tik vienas asmuo, kuris tave pakenčia. Tai Jėzus. O koplyčia yra nelaidi garsui […]. Kai norėsi šėlti, eik pas Jėzų ir daryk tai Jo akivaizdoje. Visų pirma dėl to, jog tavęs niekas negirdės, o, visų antra, tave pakęsti gali tik Jis.‘ Ir ji tai padarė. […] Vieną dieną, išėjusi iš koplyčios […], sušuko: ,Nikolai, ai, ai!’ ,Kas?’ ,Širdis!’ Riktelėjau: ,Šok į automobilį, važiuojam į ligoninę nedelsiant!‘ Aš maniau, kad išgėrus kažkokios medžiagos jos širdis tiesiog … O ji man atsakė: ,Ne, tai yra ne tai. Tai Jėzaus meilė‘ […]. ,Žinai, aš pasakiau Jėzui: ,Turi vieną valandą, kad pasakytum man, ar Tu esi, ar Tavęs nėra. Jeigu esi, duosi kokį nors ženklą, o jei atsakymo nebus, aš nusižudysiu… Ilgiau nepakęsiu tokio gyvenimo‘.“ […] Praslinkus valandai ir nieko nenutikus, ji atsistojo ir tarė: ,Tu man nieko nepasakei. Galbūt pasimatysime kitoje gyvenimo pusėje, jei iš tiesų egzistuoji‘. […] ,Nikolai, nežinau, kas nutiko, pajutau, jog mano širdis ėmė liepsnoti, puoliau ant kelių…‘. Buvo arti Jėzaus! Buvo arti monstrancijos, šalia altoriaus! … Pasakė: ,Nenuleidau nuo Jo akių. Aš Tavęs nepaliksiu, liksiu klūpėti prie Tavo kojų.‘ Ir dar man pasakė: ,Aš ten palūžau. O dabar išeinu iš koplyčios. Jis man pasakė, jog egzistuoja ir mane myli.‘ Mergina visą laiką vartojo vaistus… […] Glaustai jums pasakysiu, kad ji įgijo vidurinės mokyklos atestatą, paskui — politologijos magistrą, ir tapo tikinčiąja“ (Eucharystia i uzdrowienie, Varšuva, 2019).

Milujcie sie nr5, 2019.

Švč. Sakramentas: Meilės švytėjimas gydo

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *