Stebuklingasis paveikslas iš Meksikos

 

Ne žmogaus rankų kūrinys

 

Gvadelupės Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas yra atspaustas ant indėniško apsiausto (tilma), išausto iš agavos kaktuso pluošto. Tilmą indėnai naudojo įvairiems tikslams: dėvėdavo kaip apsiaustą, naktį naudodavo kaip antklodę, kartais – ir kaip hamaką vaikams.

Iš agavos pluošto indėnai taip pat darė krepšius ir maišus. Šio pluošto audinys panašus į mūsų maišų audinį, ant jo sunku ką nors nupiešti. Todėl nepaaiškinama, kaip ant jo atsirado toks subtilus, tapybiškas vaizdas, kuris beveik penkis šimtmečius išlaikė spalvų ryškumą, gelmę ir yra matomas dėl šviesos refrakcijos – taip, kaip, pavyzdžiui, šviesa atsispindi ant paukščių plunksnų ar vabzdžių sparnų.

Kad būtų išsklaidytos dvejonės dėl stebuklingo atvaizdo, 1976 metais buvo atliekami audinio tyrimai. Mokslininkai nustatė, kad jis pagamintas iš agavų kaktuso (Agave popotule zacc) pluošto. Toks pluoštas įprastai pradeda pūti jau po 20 metų, bet Marija paliko savo atvaizdą ant šios, pačios šiurkščiausios ir trumpalaikės, medžiagos. Tai neįtikėtina: prabėgo beveik penki šimtmečiai, o audinys išliko nepažeistas, ir atvaizdas toliau stebina šviežumu, nors tilmos audinys jau seniai turėjo sutrupėti į dulkes. Akivaizdu, kad šiuo atveju susiduriame su neginčijamu stebuklu.

Reikėtų turėti omenyje, kad Gvadelupės Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdas nuo pat atsiradimo 1531 metais buvo veikiamas naikinančio Meksikos klimato, drėgno oro, pilno jūros druskos dalelių, pastaraisiais dešimtmečiais šimtų tūkstančių krosnių ir automobilių dūmais užteršto Meksiko mieste, kuriame gyvena daugiau nei 20 milijonų žmonių. Per 480 metų prie nuolat garbinto atvaizdo sudeginta neįsivaizduojamai daug žvakių, natūraliomis sąlygomis skleidžiančių juodas smalkes ir ultravioletinius spindulius, nuo kurių paprastai nyksta spalvų ryškumas (ypač mėlynos spalvos). Nepaisant to, Dievo Motinos atvaizdas atrodo lyg ką tik nutapytas. Be to, neįmanoma paaiškinti, kodėl ant drobės nenusėda dulkių ir nelieka vabzdžių pėdsakų.

Dar 1936 metais. chemikas, Nobelio premijos laureatas profesorius Ričardas Kugnas (Richard Kugn) padarė išvadą, kad ant drobės nėra jokių dažų – nei organinės, nei mineralinės kilmės, ir jis negalėjo paaiškinti, kodėl ant šio audinio matyti Marijos atvaizdas.

Daugkartiniai tyrimai, naudojant optinius prietaisus, patvirtino, kad ant drobės nėra jokių teptuko pėdsakų ir dažų. Mokslininkai negalėjo paaiškinti šio reiškinio. 1963 metais atvaizdą ištyrę garsios kompanijos Kodak specialistai nustebę priėjo išvadą, kad vaizdas yra fotografinis atspaudas, o ne piešinys. Mokslinės ekspertizės dar kartą patvirtino, kad ant drobės nėra dažų, grunto, štrichų pėdsakų: tai – ne žmogaus rankų darbas. Atvaizdas buvo pripažintas stebuklingu.

1979 metais du įžymūs JAV Floridos universiteto mokslininkai S. Kalaganas (C. Callaghan) ir Dž. B. Smitas (J. B. Smit) pradėjo Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo tyrimus. Tuo metu analizuojant paveikslus jau buvo plačiai naudojamas tyrimas infraraudonaisiais spinduliais, kuris atliekamas restauruojant senuosius paveikslus.

Infraraudonieji spinduliai leidžia pamatyti eskizines linijas, nubrėžiamas prieš padengiant paveikslą dažais, galima nustatyti grunto rūšį, kompozicijos metodus, taip pat vėlesnes originalaus vaizdo korekcijas. Gautoje infraraudonųjų spindulių nuotraukoje mokslininkai pamatė, kad rožinis pigmentas visai nesulaiko spindulių – tai prieštarauja įprastoms pigmentų savybėms. Jie nustatė, kad šviesos gama Švč. Mergelės Marijos paveiksle išskirtinė ir kad nėra jokių galimybių tokį spalvos efektą pasiekti kokiais nors mokslui žinomais metodais. Tokia spalvų raiška egzistuoja gamtoje – paukščių plunksnose arba vabzdžių antsparniuose. Mokslininkai nerado nei grunto, nei eskizinių linijų, be to, patvirtino, kad tokio paveikslo neįmanoma nutapyti. Vis dėlto atvaizdas egzistuoja ir stebina neįtikėtinu spalvų ryškumu, išsilaikiusiu beveik penkis šimtmečius. Tai liudija antgamtinį Dievo įsikišimą į Meksikos istoriją.

 

„Ir išskleidė savo baltą apsiaustą, į kurį buvo suvyniotos gėlės (…). O kai vyskupas ir visi kiti pamatė stebuklą, nustebę puolė ant kelių. Po to pakilo, norėdami apžiūrėti apsiaustą“.

 

Reikia priminti du stebuklingus įvykius, susijusius su šiuo paveikslu. 1791 metais. vienas iš bazilikos darbuotojų netyčia užpylė ant drobės deginančios azoto rūgšties, kuri įprastai akimirksniu suardo organinę medžiagą. Stebuklinga tilma išliko nepažeista, ir ant drobės neliko nė menkiausių šio incidento pėdsakų. Tai – dar vienas stebuklingo drobės nepažeidžiamumo įrodymas, nepaaiškinamas gamtos reiškiniais.

Antrasis įvykis nutiko kruvinais Katalikų Bažnyčios persekiojimo laikais, 1921 metais, kai ateistai padėjo bombą, kad sunaikintų stebuklingąjį Jėzaus Kristaus Motinos atvaizdą. Galingas sprogimas sunaikino akmeninį altorių, sulenkė virš altoriaus stovėjusį geležinį kryžių, bet net neįbrėžė stebuklingojo paveikslo.

Yra buvę ir kitų mėginimų sunaikinti stebuklingąjį Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdą, tačiau nė vienas nepadarė jam nė menkiausios žalos. Antgamtinė Dievo jėga išgelbėdavo jį nuo žmonių, tapusių blogio ir agresijos vergais, ketinimų.

 

Neįmanoma padaryti kopijos

 

Žinomiausias Meksikos dailininkas Migelis Kabrera (Miguel Cabrera), kuris 1753 metais įkūrė pirmąją Meksikos dailės akademiją, gavo pasiūlymą padaryti Gvadelupės Dievo Motinos paveikslo kopiją popiežiui Benediktui XIV. Jam buvo leista tiesiogiai, be apribojimų, iš arti susipažinti su atvaizdu – audiniu, spalvomis, vaizdavimo būdu, naudotu kuriant šį portretą.

  1. Kabrera kartu su septyniais kitais dailininkais kruopščiai ištyrė atvaizdą ir suprato, kad kopijos padaryti tiesiog neįmanoma. Galima tik nupiešti šio stebuklingo vaizdo portretą. Kai šis buvo baigtas, M. Kabrera surašė savo pastabas apie daugybę stebuklingų, nepaaiškinamų paveikslo savybių. Jis atkreipė dėmesį į medžiagos patvarumą. Drobė, ant kurios vaizduojama Švenčiausioji Mergelė Marija, susideda iš dviejų vienodo dydžio dalių, susiūtų plonu medvilniniu siūlu. Šis siūlas, laikantis audinio svorį drėgname, druskingame ore, seniai turėjo supūti. Bet to neįvyko. Stebinantis faktas. M. Kabrera pažymi, kad ant drobės nėra grunto, kuriuo padengti drobę paprastai yra pirmasis menininko darbo etapas, o vaizdas ant tilmos yra unikalus meno šedevras, keliantis bet kurio meno žinovo susižavėjimą. Menininkas rašė: „čia susiduriame su iki šiol nežinoma meno forma, kuri galėjo atsirasti tik Dievo Kūrėjo teptuku. Paveikslas pasižymi ne tik geriausiais tapybos metodais, bet ir nesuprantamai sujungia aliejinę tapybą, akvarelę ir dviejų rūšių temperą. Kiekvienam iš šių metodų taikyti reikia skirtingo grunto, o ant drobės jo iš viso nėra (…). Šis šedevras pralenkia viską, ką kada nors sukūrė didžiausi menininkai.“

 

Paslaptingi akių vyzdžiai

 

Nuotraukų atsiradimas atliko svarbų vaidmenį moksliniuose Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo tyrimuose. Pirmąsias aukštos kokybės nuotraukas 1928 metais padarė Manuelis Ramosas (Manuel Ramos). Vienas okulistas 1929 metais, per didinamąjį stiklą apžiūrinėdamas atvaizdo akių vyzdžius, sušuko iš nuostabos ir numetė didinamąjį stiklą: Marijos vyzdžiuose jis pamatė keleto žmonių atvaizdus. Jam tapo akivaizdu, kad priešais jį – gyvi vyzdžiai, kurių niekas negalėtų nutapyti.

Šį atradimą 1951 m. patvirtino fotografas ir menininkas Chosė Karlosas Salinas Čavezas (Jose Carlos Salinas Chavezas). Po to Meksikos arkivyskupas Luisas Marija Martinezas (Luis Maria Martinez) įkūrė specialią mokslinę komisiją šiam reiškiniui ištirti. Vyzdžių tyrimai tęsėsi ketverius metus, ir 1955 metais komisija paskelbė dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad vyzdžiai atrodo kaip gyvi ir negali būti sukurti žmogaus ranka. Šiuose vyzdžiuose galima įžvelgti vyro atvaizdą, greičiausiai indėno Chuano Diego, nes išlikęs jo portretas primena Marijos vyzdžiuose atsispindinčio žmogaus veidą.

1956 metais du gydytojai okulistai H. Toroel-Buenas (H. Toroel Bueno) ir Toris Lavuentas (Tori Lavuanet) specialiu aparatu oftalmoskopu ištyrė žmonių atvaizdus, kurie matyti abiejuose vyzdžiuose. Aprašydamas šio tyrimo rezultatus, gyd. T. Lavuentas tvirtino: „abiejų akių ragenose matyti žmogaus atvaizdas. Deformacija ir optinė vaizdo padėtis būtent tokia, kokia būdinga žmogaus akiai. Nukreipus oftalmoskopo spindulį į Švenčiausiosios Mergelės Marijos vyzdį, matyti tas pats efektas kaip gyvoje akyje: vyzdys šviečia išsklaidyta šviesa ir sukuria įgaubto bareljefo įspūdį. Tokio efekto neįmanoma išgauti plokščiame paviršiuje, ypač neskaidriame, kaip įprastame paveiksle. Tyrinėjau akis tapybos darbuose bei nuotraukose ir nieko panašaus nepastebėjau. Gvadelupės Mergelės atvaizdo akys atrodo kaip gyvos akys.“

Šiuos rezultatus patvirtino ir kiti gydytojai bei mokslininkai, kurie 60–70-aisiais metais atliko panašius tyrimus. Profesorius Bruno Bonet-Eimardas (Bruno Bonett-Eymard) priėjo tokią išvadą: „Atrodo taip, kad žmogaus, stovėjusio priešais Švenčiausiąją Mergelę, atvaizdas atsirado jos ragenose ir buvo tarsi nufotografuotas“. Toliau tiriant Marijos akis buvo aptikti atvaizdai ir kituose akies sluoksniuose (du kartus tiesūs ir vienas pasuktas 180°). Šis reiškinys yra vadinamas Purkinje-Samsono efektu ir būdingas tik gyvoms akims. Amerikietis optikas gyd. Čarlzas Veiligas (Charles Valig) kartu su kitais mokslininkais ištyrė 25 kartus padidintą vaizdą ir pamatė du naujus asmenis, atsispindinčius Marijos akyse. Vieną iš jų pavyko nustatyti: jis buvo panašus į Chuaną Gonzalesą (Juan Gonzalez), vyskupo Zumaragio (Zumaraggi) vertėją, kurio nutapytas portretas 1533 metais buvo rastas prieš pat šį atradimą.

1979 metais Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos atvaizdo tyrime pirmąkart buvo panaudotos skaitmeninės technologijos ir įranga, NASA naudojama palydovinėms nuotraukoms daryti. Tai leido atvaizdą padidinti 2 500 kartų. Ant jo taip pat nepavyko rasti jokių dažų pėdsakų, nors spalvos buvo labai ryškios ir spindinčios. Šios paslapties mokslas negali išaiškinti. Mokslininkai, detaliai ištyrę 2 500 kartų padidintus Marijos vyzdžius, pamatė juose įspaustą Chuano Diego susitikimo su vyskupu sceną, tą akimirką, kai ant indėno tilmos atsirado stebuklingasis Marijos atvaizdas. Tarp stovinčių žmonių galima atpažinti vyskupą Zumaragį, jo vertėją Ch. Gonzalesą, Chuaną Diegą, išskleidžiantį apsiaustą, taip pat sėdintį indėną, arti stovinčius kelis indėnus, moterį su vaiku, barzdotą ispaną, juodaodę mergaitę ir kitus. Įdomu tai, kad neseniai Sevilijos archyvuose buvo rastas vyskupo Zumaragio testamentas, kuriame minima juodaodė vergė Marija, kurią vyskupas paleido į laisvę.

Marijos akyse matyti 13 žmonių. Matyt, tai buvo akimirka, aprašyta Nikano Mopohujo (Nikan Mopohua) kronikoje – pirmame šio istorinio įvykio aprašyme: „ir išskleidė savo baltą apsiaustą, į kurį buvo suvyniotos gėlės (…). O kai vyskupas ir kiti pamatė stebuklą, nustebę puolė ant kelių. Po to pakilo apžiūrėti apsiausto“.

Toliau pateikiame Chosė Astė Tonsmano (Jose Aste Tonsmann) atsakymą vokiečių žurnalistui skeptikui Polui Bude (Pol Budde): „Aš su Jumis sutikčiau, jei būtų tik vienas toks vaizdas. Bet čia susiduriame su dviem dviejų akių „nuotraukomis“. Be to, šios „nuotraukos“ nevienodos, ir jų refrakcijos ir proporcijos sutampa viena su kita, kaip vaizdas, gaunamas šią minutę jūsų akyse, kuriose matomi du skirtingi, bet tiksliai sutampantys tos pačios scenos vaizdai. Marijos akyse taip pat atsispaudė dvi „nuotraukos“ skirtingu kampu, visiškai atitinkančiu vieno žmogaus akių poros judėjimo vektorių. Tai yra šių vaizdų argumentų jėga. Vienas iš jų galėtų būti sutapimas ar kryptingos menininko veiklos rezultatas. Tačiau vadovaujantis sveiku protu, tai neįmanoma esant dviem vaizdams. Deformacija, susijusi su akies ragenos iškreipimu ir vaizdų tarpusavio priklausomybe – visa tai pernelyg sudėtinga (…). Nė vienas žmogus negalėtų nupiešti tokių dviejų vaizdų. Kas gi galėtų? Ir kokiam tikslui?“

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad nuo ryto iki vakaro misionieriai krikštijo indėnus, kurie stovėjo tūkstantinėse eilėse.

 

Po to, kai 1521 m. ispanai užkariavo Meksiką, per dešimt metų ispanų misionieriams į krikščionybę pavyko atversti nedaug indėnų. Tačiau kai 1531 metais Švenčiausioji Mergelė Marija paliko Chuanui Diegui savo stebuklingąjį atvaizdą, per kelerius metus į krikščionybę atsivertė daugiausiai indėnų per visą žmonijos istoriją. Dauguma jų buvo priešiškai nusiteikę ispanų konkistadorų religijos ir kultūros atžvilgiu. Tačiau Dievo Motinai apsireiškus ant Tepejako kalno ir atsiradus stebuklingajam jos atvaizdui, per septynerius metus visi 9 milijonai žmonių buvo pakrikštyti ir tapo praktikuojančiais katalikais. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad nuo ryto iki vakaro misionieriai krikštijo laukiančius eilėje indėnus, o suaugusiesiems teikė Santuokos sakramentą. Pavyzdžiui, pranciškonas T. Torbidas konstatavo, kad kartu su kitais kunigais per penkias dienas pakrikštijo 14 200 žmonių. Tas pats vyko visuose Meksikos misionieriškuose centruose. Kiekvieną dieną tūkstančiai indėnų atvykdavo pasikrikštyti ir priimti kitų sakramentų. Stebuklinguoju atvaizdu Švenčiausioji Marija taip giliai įsiskverbė į indėnų sielas, kad jie iš karto atsivertė į krikščionybę ir atmetė pagoniškas apeigas, pradėjo evangelizuoti, o po krikšto tapo Bažnyčios nariais. Įvyko didelis stebuklas – per trumpą laiką išnyko priešiški indėnų ir ispanų santykiai. Be to, šios dvi skirtingų kultūrų, religijų ir rasių tautos susijungė į vieną meksikiečių tautą. Dingo visokio rasizmo ir nacionalizmo apraiškos. Visi tapo tikrojo Dievo, Jėzaus Kristaus, kuris dėl mūsų išganymo tapo tikru žmogumi, Motinos vaikais. Indėnų atsivertimas, taip pat ispanų konkistadorų tikėjimo sustiprėjimas buvo žaibiškas ir giliai įsiskverbė į žmonių širdis. Be abejonės, tai buvo vienas didžiausių stebuklų žmonijos istorijoje ir vienas svarbiausių įvykių krikščionybės istorijoje.

 

Lemiamas vaidmuo

 

Lemiamą vaidmenį atsiverčiant visiems Meksikos indėnams atliko Mergelės Marijos apsireiškimas ant Tepejako kalno ir Jos stebuklingasis atvaizdas, atsiradęs ant indėno Chuano Diego tilmos. Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdas ir jo simbolika Šventąjį Raštą aiškina per actekų kultūros ir kalbos sampratas.

 

 

Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – visiškai pasitikėti Jėzumi Kristumi, į kurį rodo Marija stebuklingajame Gvadelupės atvaizde.

 

Reikia atminti, kad actekų religijoje vyravo siaubingai barbariška praktika. Indėnai garbino daugiau nei 200 pagrindinių dievų ir 1 600 mažesnių dievų. Tarp svarbiausių buvo dievas Saulė, kurį Gvadelupės atvaizde užstojo Marija. Vienas svarbiausių buvo ir dievas Mėnulis, kuris atvaizde yra po Marijos kojomis. Kartais actekai per savaitę nužudydavo daugiau nei 20 000 žmonių, juos aukodami dievams. Todėl jie nuolat su kuo nors kariaudavo, kad turėtų karo belaisvių ir juos galėtų aukoti. Vienas iš ritualų buvo išrauti iš gyvo žmogaus krūtinės vis dar plakančią širdį: actekai tikėjo, kad taip dievas Saulė įgis jėgų pakilti rytą ir šviesti visą dieną. Tai, kad Gvadelupės atvaizde Marija užstoja Saulę, actekams reiškė, kad Saulė – ne dievas ir jai negalima aukoti žmonių. Gėlės ant Marijos suknelės ir žvaigždėmis nusagstytas apsiaustas reiškia, kad visas sukurtas pasaulis – tarsi Marijos rūbas. Rankos, sudėtos maldai, parodo, kad pati Marija – ne deivė, bet savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Marija atvaizde yra nėščia, ji parodyta kaip monstrancija, akimis rodanti į savo Dieviškąjį Sūnų. Pačiame atvaizdo centre – keturlapis jazmino žiedas, kuris Amerikos indėnų kultūroje simbolizuoja saulę. Jiems tai buvo nedviprasmiškas simbolis: Šventosios Mergelės įsčiose yra tikras Dievas, kuris tapo tikru žmogumi, kad išgelbėtų iš šėtono pančių, pagonybės, nuodėmės ir mirties. Žvelgiant į jazmino žiedą per didinamąjį stiklą, žiedo viduryje galima pamatyti kūdikio veidą.

Žvaigždžių išsidėstymas Marijos apsiauste atitinka žvaigždžių išsidėstymą Meksikos danguje 1531 metų gruodžio 24 dieną, tačiau žvelgiant ne iš Žemės, o iš kosmoso. Taip atvaizde buvo paženklinta data, kai Marija apsireiškė Meksikos žmonėms. Marija pasivadino Coatlaxopeuh, Gyvatės, t. y. šėtono, kuris yra didžiausias žmogaus priešas, nugalėtoja. Demonas, šėtonas arba velnias, tai – puolęs angelas, kuris per puikybės nuodėmę tapo savotišku kosminiu apgaviku ir „melo tėvu“ (Jn 8, 44). Kaip pažymėjo palaimintasis Jonas Paulius II (žr. kalbą, pasakytą 1986 08 13), jis gyvena mele, paneigdamas Dievo valdžią ir gerumą, ir kartu bando tą tragišką melą primesti žmonėms. Todėl ir pats šėtonas, ir visos kitos piktosios dvasios visa savo esybe nekenčia Dievo ir stengiasi šią neapykantą perduoti žmonėms, paskandinti juos absoliučiame egoizme, vadinamame pragaru. Naudodamas savo galingą intelektą, šėtonas nori nuvesti žmogų į neapykantos ir puikybės „aukštumas“, t. y. baimę ir neviltį. Vienintelis mūsų išsigelbėjimas, padedantis išvengti siaubingos tikrovės, į kurią mus nori panardinti piktosios jėgos – tai visiškai pasitikėti Jėzumi Kristumi, į kurį rodo Marija stebuklingajame Gvadalupės atvaizde. Būtent Jėzus per savo kančią, mirtį ir prisikėlimą galutinai nugalėjo šėtoną ir atnešė žmonijai išsivadavimą iš mirties ir nuodėmės.

 

Kun. M. Petrovskis SChr

Mylėkite viens kitą, nr. 2, 2014

Stebuklingasis Gvadelupės Dievo Motinos paveikslas iš Meksikos

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *