Toli buvau aš,

Ten, kur angelai yra –

Aukštai, kur šviesa į Nieką pereina.

 

  1. M. Rilkė (vertė t. Stanislovas)

Viešpats, matydamas, kad žmonės žemėje vis labiau klaidžioja ir grimzta į prarają, siunčia mums nenuspėjamų būtybių. Kartais jos neįžvelgiamos ir neišsiduoda, kokiai misijai yra atsiųstos į žemę. Kartais jaučiame jas esant šalia, o kartais galime net prie jų prisiliesti, klausytis jų patarimų, išmintingų žodžių, sulaukti pagalbos. Tai – vedliai, atsiųsti į žemę, gydantys daugybę paliegusių, fiziškai palaužtų, ligoninių palatose kenčiančių žmonių. Tokiais arkangelais esant matome ir jaučiame gydytojus, kurie, kiek galėdami, malšina nepakeliamus skausmus, gydo kitas negalias, operuoja, atgaivina, tarsi prikelia naujam gyvenimui – aišku, ne be Aukščiausiojo pagalbos. Juk nepatyręs kančios nesupranti, kad ėjai šunkeliais, nepastebėjai Viešpaties siųstų ženklų, kai ne taip ir ne ten ėjai. Bent mažyčiu piršteliu prisilietęs prie Jėzaus patirtos kančios, pradedi analizuoti savo gyvenimo kryptį. Ankstyvoje jaunystėje ne visada jau pažįstame save – dažnai tai pasiekiame vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu. Gilintis į savo sielos gelmes trūkdavo laiko. Bėgome, skubėjome įkopti kuo aukščiau, kaip mums tada atrodė. Nesuvokėme, kokie silpni esame be Aukščiausiojo pagalbos. Manėme esą visagaliai. Toks yra tik Viešpats, kuris (nors ir vėliau, gyvenimo saulėlydyje) atsiunčia vedlį, arkangelą ne tik fizinę negalią turinčiam žmogui, bet ir tam, kuriam reikia gydyti sielos žaizdas.

Toks sielų gydytojas, arkangelas Mykolas Dobrovolskis Viešpaties buvo atsiųstas į žemę skleisti meilės, šviesos, gėrio, grožio, mokyti žmonių pasinerti į savo sielos gelmes per meditaciją, maldą, bendravimą su Aukščiausiuoju.

Kad turėtumei ką duoti, dalyti kitiems, turi ištverti begalę išbandymų, įgyti dar daugiau patirties, panešti ant savo pečių visa, kas, rodos, nepakeliama.

Pasirodo, ir iš aukštybių atsiųstų arkangelų sparnus reikia sutvirtinti, kad būtų stiprūs, kupini meilės net priešui. Jiems siunčiami išbandymai, brandinama dvasia, kad sukauptą patirtį po plunksnelę galėtų dalyti kiekvienam sutiktam gyvenimo kelyje, išmokyti mylėti taip, kaip jį myli Viešpats.

Siuntė Viešpats ir Algirdą Mykolą Dobrovolskį padėti silpniesiems, tiems, kuriems našta per sunki. Dar neturėdamas aštuoniolikos metų, Plungės vienuolyne jis davė neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus. Sakė:

– Man buvo gėda, kad gimiau turtingoje, buržua šeimoje. Norėjau teisingumo. Galvojau suvienodinti žmonių gyvenimus. Turėjau vilties palengvinti paprasto žmogaus dalią.

Plungės vienuolyne tėvas Stanislovas turėjo nuostabius dvasios tėvus, iš kurių gavo puikių žmoniškumo teologijos pamokų, o baigęs mokslus Kauno kunigų seminarijoje, jau traukiantis vokiečių okupacijai, priėmė kunigo šventimus. Tėvas Stanislovas lankė Lietuvos tikinčiuosius vesdamas misija, stiprindamas ir drąsindamas karo įbaugintus žmones.

Netrukus devyneriems metams ir trims mėnesiams buvo išsiųstas ten, kur žemės pakraščiai šalti. Taip tvirtėjo arkangelo Mykolo sparnai. Grįžęs vėl lankė pamirštuosius ir skelbė džiaugsmo žinią.

Tėvui Stanislovui didžiausias džiaugsmas buvo paguosti nuliūdusį, nusivylusį žmogų, nuoširdžiai pasikalbėti, o ne pamokslauti. Sakydavo:

– Nori būti laimingas? Pajusk kuo daugiau laimingų akimirkų, džiaukis paprastais dalykais. Jei kaltinsi kitus, keiksi valdžią, užkrėsi neigiama energija ir save, ir kitus. Ji pasklis po aplinką.

Tėvas Stanislovas mokėjo džiaugtis net tada, kai, nuleistas vagonėliu į šachtą, buvo varomas ilgu tuneliu iki darbo vietos: garsiai giedodavo ir vis džiaugėsi – kaip gražiai skamba. Džiaugsmo jis rasdavo visur. Viename pamoksle teigė:

– Mes ieškome laimės. Visą gyvenimą. O nučiumpame ją už skverno tada, kai širdį užlieja džiaugsmas. Gal todėl Tu Biblijoje, kuri yra vadovėlis ieškantiems laimės, tiek daug sykių esi įsakęs džiaugtis. Tikru džiaugsmu. Mes einame, ieškome džiaugsmo… Bet tą tikrą džiaugsmą patiriame tik tada, kai sieloje gimsta harmonija… Aš visa jėga stengsiuosi suharmonizuoti savo sielą, nugalėti kaprizus, nekantrumus, išlyginti būdo nelygumus. Aš neužmiršiu, Viešpatie, adreso. Adresas – laimė, ir prie jos veržte veržiuosi.

Tėvas Stanislovas labiausiai džiaugdavosi dirbdamas ir savo pavyzdžiu (ne moralais, pamokymais ar raginimais) užkrėsdamas šalia esančius. Juk darbas – tarsi malda. Dirbdamas su meile, pasieki gerą rezultatą, džiaugiesi. Darbas gydo. Kaip ir pokalbis, bendravimas su Viešpačiu. Ramiausia juk prie Jo prisiglaudus. Bet tai turi būti labai tikra ir nuoširdu. Tėvas Stanislovas sakydavo, kad maldos žodžiai turi sklisti iš pačios širdies gelmės – tik tada pajusi džiaugsmą, būsi išgirstas ir suprastas. Iš karto pats atsiveria ir tarsi mus visus moko:

– Dieve, Tu atnešei savo artimumo džiaugsmą. Ir aš atversiu Tau savo širdį, idant pajusčiau, jog nesu našlaitis. Dieve, Tu atnešei ramybės žinią, ir tegul iš mano burnos neišeina žodis, kurs ramybę suardo. Noriu, kad iš žemės kiltų ne riksmas, bet džiaugsmas ir ramybė… Aš žinau, kad visus, net ir painiausius, įvykius reikia nuščiuvusia sąžine ir širdimi išgyventi, iškentėti. Ir tik vienas dalykas gali suardyti mano širdies ramybę. Tai – nuodėmė.

Tėvas Stanislovas tarsi Kristus ėjo per gyvenimą, ne teisdamas nuodėminguosius, o gelbėdamas juos, mokydamas atgailauti, turėti kantrybės ir vis dėkoti už tai, kad buvo išgirstas. Kaip jis galėjo atleisti kiekvienam nusikaltėliui ir vėl jį mylėti? Jis sekė Kristumi. Juk ir Kristui būdingas meilės nuolankumas. Tėvas Stanislovas kiekvieną priėmė kaip Dievo tvarinį, neskirstydamas į gerus ir blogus. Tik norėjo padėti, išdalyti, dovanoti viską, ką turėjo, ką buvo sukaupęs savo šviesioje sieloje, ką buvo surinkęs, sukūręs ar gavęs. Duoti jam buvo maloniau, negu imti. Tai buvo meilė. Nuolanki meilė. Jam nebuvo gėda valgyti ar gerti arbatą su girtuokliais, nusidėjėliais, dvasios ligoniais. O mes ar visada galime? Ar nebijome susitepti? Ar mes mylime kitokį, ar esame vienas kitam pakantūs?

Tėvas Stanislovas – neeilinis psichologas: pabendravęs su žmogumi, iš karto numatydavo daugybę būdų, kaip jame esančias blogybes panaikinti. Vis dėlto kantriai gludino kaip akmenėlį, nė vieno nežemindamas. Jis sakė:

– Pasėsi vėją, pjausi viesulą. Svarbiausia – mylėti ir būti mylimam.

Jis žinojo, kad kiekvienam reikia dėmesio, gero žodžio, šilto žvilgsnio, širdies gerumo. Tėvas Stanislovas sekė Kristumi, kuris ragino:

– Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies…

Paklausus, iš kur semiasi jėgų, kas jį sustiprina, kai labai sunku, tėvas Stanislovas atsakė:

– Malda…

Nuoširdžiai melstis mokomės ir mes, girdėdami, kaip jis kreipiasi į Aukščiausiąjį:

– Dieve, kaip gera, kad Tu apie save pasisakei esąs Duona. Ir kartais aš pajuntu, jeigu priglaudžiu savo veidą prie Tavęs, Tu – duona. Ir aš sustiprėju…

Dažnai glaudžiu prie Tavęs, Viešpatie, savo sukritusį, bet degantį veidą, – o, tos aistros, nusivylimai, tie vidiniai susiplėšymai… Bet Tu pasakei dar ir tai, kad esi Gyvojo Vandens Šaltinis. Prie to šaltinio suvilgau savo skruostus – Tavo gaivumu – ir vėl man gera… Atėjai, kad mes būtume sklidini gyvybės. Kad mūsų veidai nebūtų sukritę…

Savo intymiausiose maldose, giedamuose choraluose tėvas Stanislovas akivaizdžiai leidžia pajusti, kaip svarbu būti romiam ir nuolankiam, kad siela gautų atilsio. Jis kreipiasi į Viešpatį dėkodamas:

– O Tu, mano nukryžiuotasis Išganytojau, išmokei kryžių apkabinti, paimti jį ne tik rankomis, bet ir mylinčia širdimi. Tas kryžius man bus lyg mano nuosavybė, nes jis nuo Tavęs, mano Dieveǃ

Tėvas Stanislovas primygtinai nesiūlė dalyvauti jo aukojamose Mišiose. Niekada nepasitelkdavo prievartos. Vis dėlto kiekvienas, dalyvavęs apeigose, pajusdavo didžiausią pagarbą, rodomą kiekvienam veiksmui, maldos žodžiui, net kiekvienam dalyviui. Smilkalų kvapas pakylėdavo. Būdavo gera ten būti, klausytis jo išmintingų Evangelijos paaiškinimų, justi esant kažką paslaptingą, neapčiuopamą, bet labai šiltą ir nuoširdų. Jis sakė:

– Aš noriu ateiti prie Tavo tylių altorių. Ten, kur galima nurimti, kur mano gyvenimas įgauna ramų, džiugų ritmą. Iš Tavo puotos vėl išeinu energingesnis ir linksmesnis.

Visa Lietuva, plūdusi į šias šventąsias puotas, sugrįžusi namo vėl įsijungdavo į naują, džiugų gyvenimo ritmą be apkalbų ar neapykantos ir vėl laukdavo susitikimo su šventumu, su tuo, kuris palaiko iki kitos puotos, skatina kasdien melstis, džiugiai dirbti, dorai ir blaiviai mąstyti, vienam kitą atjausti, mylėti ir gerbti. Jis meldė:

– Dieve, kad tik aš būčiau atviros durys, o ne šalta, aklina siena…

Toks buvo Algirdas Mykolas Dobrovolskis, tėvas Stanislovas, statęs paminklus kiekvieno sutikto žmogaus širdyje. Jis buvo atsiųstas į žemę gydyti mūsų sužeistų sielų, kurias daug metų teršė pažeminimas, baimė, prievarta, netikėjimas – net pačiu savimi.

 

Ką darysi, Dieve, kai aš mirsiu?

Aš esu tavo indas (o jei aš sudušiu?).

Aš esu tavo gėrimas (o jei aš sugesiu?)

Aš esu tavo rūbas ir tavo audinys,

su manimi tu prarandi savo prasmę.

Po manęs tu nebeturi namo, kuriame

tave pasveikintų žodžiai artimi ir šilti.

Nuo tavo nuvargusių kojų

krinta pliušo sandalai, kuriais aš esu.

M. Rilkė (vertė t. Stanislovas)

Tėvo Pijaus balsas, nr 18, 2018

Regina Galvanauskienė Pamąstymai apie Algirdą Mykolą Dobrovolskį – tėvą Stanislovą

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *