Fragmentas iš knygos Benediktinų oblato „In sinu Jesu“ (Liet. „Prie Jėzaus krūtinės“;apreiškimai Švč. Sakramento adoracijos metu kunigui), Poznanė, 2020

2007 m. gruodžio 10 d., pirmadienis
Aš esu Tavo Nepaliaujamos Pagalbos Motina ir visų malonių Tarpininkė savo brangiems vaikams. Mano gailestingos akys nukreiptos į tave. Mano Širdis yra atvira tau. Mano rankos pakeltos maldai už tave, kad apipiltų gausiomis malonėmis tave ir tuos, už kuriuos tu meldiesi.
Esu patenkinta, kad tu nori imituoti mano sūnų šventąjį Joną ir kurti savo namus su manimi, atverti man kiekvieną savo gyvenimo reikalą. Tokiu būdu tu leidi man veikti tavyje, su tavimi ir per tave. Mano esatis ir mano veikimas atsiskleidžia švelnumu, mielumu ir gailestingumu. Noriu, kad būtum į mane panašus dvasiškai, kaip kad mano Jėzus buvo į mane panašus fiziškai. Jėzus, žvelgdamas į mane, matė tobulą visų savo garbintinos Širdies nusiteikimų ir dorybių atspindį. Aš, žiūrėdama į tave, noriu matyti savo Nekaltosios Širdies veidrodinį atspindį tavojoje. Noriu perteikti tau ir visiems savo sūnums kunigams savo Širdies dorybes. Tai tapo įmanoma, kai pasišventei man, ir aš jau pradėjau tavo perkeitimą.
Mano Sūnus suteikė man valdžią Jo kunigų širdims. Aš perkeisiu, nuskaistinsiu ir pašventinsiu kiekvieno man pasišventusio kunigo širdį. Manoji [širdis] keis kunigų sielas, jas nuplaus, pakels juos į dangiškas buveines, kad jie galėtų kalbėtis su mano Sūnumi, o per Jį – su Tėvu ir Šventąja Dvasia.1 Dėl šios priežasties esu teisingai vadinama Porta Caeli, Dangaus vartais. Tokia mano Sūnaus valia, kad Jo kunigai, tebebūdami žemėje, turėtų gyventi danguje. Jis leis jiems kartu su Juo įžengti į dangaus šventovę už uždangos, kur Jis, kaip amžinasis Aukščiausiasis Kunigas, nepaliaujamai aukojasi savo Tėvui kaip gyriaus ir permaldavimo Auka.2
Šventoji Dvasia yra gyvoji šios dangaus deginamosios aukos liepsna. Visas dangus švyti nuo meilės ugnies, degančios Širdyje Sūnaus, kuris stovi priešais savo Tėvą kaip amžinasis Aukščiausiasis Kunigas. Visiems savo sūnums kunigams aš esu Dangaus vartai. Jei bet kuris kunigas net savo žemiškojo gyvenimo dienomis užžengtų į šlovę dangiškosios liturgijos, kurią nepaliaujamai švenčia mano Sūnus priešais Tėvo Veidą, jam reiktų tik prisiartinti prie manęs. Aš jam atversiu kelią į dangaus slėpinius. Išmokysiu jį pagarbos, tylos, gilaus garbinimo, kuris dera pašauktajam tarnauti prie mano Sūnaus altorių ir Jo buveinėje.
Leisk man būti tau Dangaus vartais. Kiekviena proga ateik pas mane. Melskis mano Rožinį. Padarysiu tave visko, ką laikau savo Širdyje, dalininku. Laiminu tave ir tuos, už kuriuos man meldeisi. Laiminu savo sūnus kunigus. Myliu juos visa Širdimi ir lydžiu juos visuose jų keliuose. Kai jie nupuola, aš raudu dėl jų ir trokštu tik vieno – pakelti juos, nutyrinti, išgydyti jų žaizdas ir pamatyti juose atgaivintą draugystės su mano Sūnumi malonę.

Prie Jėzaus krūtinės (III)

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *