Neoficialus vertimas. LVK patvirtintas vertimas bus skelbiamas netrukus.
Oficialius tekstus kitomis kalbomis rasite www.vatican.va.

LIETUVA, Kauno katedra. 2018 m. rugsėjo mėn. 23 d. 15.00 val.
Susitikimas su kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais

 

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą. Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. Nežinomų kankinių. Nežinomų ta prasme, kad net nežinome, kur jie buvo palaidoti. Net ir kai kurie iš jūsų, su vienu pasisveikinau, žino, ką reiškia kalėjimas. Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, prisiminkite. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia tenesako jums ko nors kito, kito nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų. Jie nebijojo. Kai šiandien bendravau su vyskupais, su jūsų vyskupais, jie kalbėjo: „Ką galima padaryti, kad būtų pradėta beatifikacijos byla daugeliui, kurių dokumentų neturime, bet žinome, kad jie yra kankiniai.“ Tai paguoda, buvo labai gera tai girdėti. Rūpinamasi tais, kurie mums paliko liudijimą. Jie – šventieji.

Vyskupas [Linas Vodopjanovas OFM, atsakingas už pašvęstąjį gyvenimą] kalbėjo tiesiai. Pranciškonai taip kalba. Jis sakė: „Šiandien dažnai ir įvairiais būdais mūsų tikėjimas yra išbandomas.“ Jis taip galvojo ne todėl, kad diktatoriai persekioja, ne. „Kartą atsiliepę į pašaukimo raginimą, dažnai nebejaučiame džiaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime. Supasaulėjimo dvasia ir nuobodulys viskam palietė mūsų bendruomenes.“ Tai kitos kartos pagunda. Mūsų tėvai kovojo, jie kentėjo, buvo įkalinti. O mes galbūt neturime jėgų eiti pirmyn. Suprantu tai.

Apaštalų darbų knygoje raginama: nepamirškite pirmųjų dienų, nepamirškite savo protėvių (plg. 10, 32–39). Šį raginimą savo kalbos pradžioje skiriu jums.

Visa mano viešnagė jūsų šalyje buvo apibendrinta šiais žodžiais: „Kristus Jėzus – mūsų viltis.“ Jau beveik besibaigiant šiai dienai, girdime apaštalo Pauliaus tekstą, kuriame jis mus kviečia víltis ištvermingai. Jis mus kviečia víltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“.

Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti šiai vilčiai būdingais bruožais. Tuo, kuo mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi.

Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus paminėjo žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse (pgl. Rom 8, 22–23. 26). Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gerai savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė. O gal mūsų nariuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kaip sakė mūsų vyskupas, nebejaučiame nei maldos, nei bendruomeninio gyvenimo džiaugsmo. Kai ieškome Dievo gelmių, jo tiesos ir grožio, mūsų troškulys turi būti kaip elnės, uodžiančios tekančio šaltinio. Brangieji, mes nesame Dievo valdininkai! Galbūt gerovės visuomenė daro mus pernelyg sočius, apsuptus paslaugų bei gėrybių… Ir galiausiai suvokiame esą „prikimšti“, tačiau tušti. Gal ji mus išblaško ir palinksmina, tačiau mūsų nepripildo. Tai yra blogiau. Dažnai nebealkstame kažko daugiau. Mes, ypatingai pasišventusieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, neramumą širdies, kuri tik Viešpatyje atilsį randa (pgl. Augustinas, Išpažinimai I, 1, 1). Širdies neramumas. Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamos jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“ (Patarimai siekiant tobulumo, 9b).

Ši dejonė taip pat kyla iš mus supančio pasaulio kontempliacijos. Tai protestas, kylantis mūsų vargingiausiųjų brolių nepatenkintų poreikių, jaunuolių gyvenimo prasmės stokos, senolių vienišumo ir piktnaudžiavimo kūrinija akivaizdoje. Tai dejonė, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miestų įvykius ne darydami grupinį spaudimą ar rodydami galią, bet tarnaudami bendrajam gėriui. Mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti kaip Mozę, kuriam Dievas degančiame krūme apreiškė savo tautos kentėjimus (Iš 3, 9). Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, mus įgalina išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą.

Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo atidaus ištyrimo, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme (pgl. Evangelii gaudium, 33).

Apaštalas kalba ir apie ištvermę. Kitas jo vartojamas žodis. Ištvermę kančioje, ištvermę darant gera. Tai reiškia susitelkti į Dievą, likti tvirtai Jame įsišaknijus, išlikti ištikimiems Jo meilei.

Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip galiu nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti šią ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „víltis, kai nėra jokios vilties“ (pgl. Rom 4, 18). Prieš jus naudota prievarta dėl to, kad kovojote gindami pilietinę bei religinę laisvę, šmeižtai, įkalinimai ir tremtys nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų, istorijos Viešpatį. Todėl daug turite mums ką pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug ką patarti, nesmerkdami tariamo pačių jauniausiųjų silpnumo. O jūs, jaunesnieji, kai atsiduriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų akivaizdoje ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo senoliai. Matau, kad čia yra jaunimo. Pakartosiu, nes matau, kad čia yra jaunimo: o jūs, jaunesnieji, kai atsiduriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų akivaizdoje ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo senoliai. Geriau pasirinkti kitą kelią, nei pasitenkinti vidutiniškumu. Čia jaunimui. Dar galite spėti, durys yra atviros. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir galų gale žlugti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.

Tiesa, kad dabar kiti laikai ir gyvename kitokiomis aplinkybėmis. Tačiau taip pat tiesa ir tai, jog šie patarimai naudingiausi ir lengviau priimami tada, kai patyrusieji sunkumus neužsisklendžia savyje, bet dalijasi jais su kitais bendruomeninių susitikimų metu. Jų pasakojimai nėra kupini nei praėjusių laikų nostalgijos, tarsi anie būtų buvę geresni, nei užslėptų kaltinimų tiems, kurių emocinė sandara trapesnė. Mokinių bendruomenė gali daugiau ir veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba – kaip tas Rašto aiškintojas – integruoti nauja ir sena ir kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis.

Galiausiai, žvelgti į Jėzų Kristų kaip mūsų viltį reiškia susitapatinti su Juo, bendruomeniškai būti jo likimo dalininkais. Apaštalui Pauliui išganymas, kurio viliamės, neapsiriboja vien neigiamu aspektu – išlaisvinimu iš vidinio ar išorinio, istorinio ar eschatologinio vargo. Jis apie tai kalba kaip apie ypač teigiamą  dalyką – dalyvavimą šlovingame Kristaus gyvenime (pgl. 1 Tes 5, 9–10), dalyvavimą Jo Karalystės garbėje (pgl. 2 Tim 4, 18), mūsų kūno atpirkimą (pgl. Rom 8, 23–24). Taigi, kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. Kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Nes niekas mūsų taip giliai nepažino ir nepažįsta kaip Dievas. Todėl Jis mus siunčia į tai, kas atrodo neįmanoma. Jis lažinasi už mus pasitikėdamas, kad mes atspindėsime Jo Sūnaus paveikslą. Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į Jį sudedame savo viltį.

Mes. Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją. Daugybę kartų mes taip stipriai pabrėždavome asmeninę atsakomybę, kad bendruomeninis lygmuo tapdavo fonu, tik puošyba. Tačiau Šventoji Dvasia mus suburia, sutaiko mūsų skirtumus ir teikia naujų jėgų vykdyti Bažnyčios misiją (pgl. Evangelii gaudium, 131; 235).

Ši šventovė, kurioje esame susirinkę, yra pavadinta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu.

Abudu apaštalai suvokė, koks turtas jiems buvo patikėtas, abu skirtingu metu ir įvairiais būdais buvo pakviesti „irtis į gilumą“ (Lk 5, 4). Visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktis Dievo, būti ištvermingi išmėginimuose ir įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą. Ir ši valtis atpažįsta savo misijos centrą – skelbti garbę, kurios viliamės, kuri yra Dievo buvimas savo tautoje per prisikėlusiojo Kristaus asmenį, garbę, kuri vieną dieną, visos kūrinijos su ilgesiu laukta, apsireikš Dievo vaikuose. Štai iššūkis, kuris mus stumia: priesakas evangelizuoti. Tai mūsų vilties ir mūsų džiaugsmo priežastis.

Kaip dažnai mes sutinkame liūdnų kunigų ir vienuolių. Dvasinis liūdesys yra liga. Kodėl jie liūdni? Jie nežino. Liūdni, nes neranda meilės. Nes nėra įsimylėję. Nėra įsimylėję Viešpaties. Jie atsisakė santuokos, šeimos gyvenimo, ir norėjo sekti Viešpačiu. O dabar, atrodo, pavargo… Ir užplūsta liūdesys. Prašau, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite išmintingą kunigą, išmintingą vienuolę. Jie išmintingi ne todėl, kad yra baigę universitetą, ne, ne dėl to, ne. Išmintingi dėl to, kad gebėjo eiti pirmyn mylėdami. Eikite ir paprašykite jų patarimo. Kai užslenka tas liūdesys, galime pranašauti, kad, jei laiku nebus pagydytas, padarys iš jūsų senbernius ir senmerges. Nevaisingus vyrus ir moteris. Bijokite šio liūdesio! Jį sėja velnias.

Šiandien tie gilūs žmonių vandenys, į kuriuos „turime irtis“, yra šios Bažnyčios kelyje „besikeičiantys scenarijai ir nuolat nauji iššūkiai“. Iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą? (pgl. Evangelii gaudium, 20).

Kitaip, jei jūs negyvensite džiaugsmingai pagal savo pašaukimą, kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis? Tik mūsų gyvenimo pavyzdys parodys mūsų vilties Jame priežastį.

Yra dar vienas dalykas, susijęs su liūdesiu. Supainioti pašaukimą su įmone, su darbu įmonėje. Dirbu tą, darau aną, entuziastingai užsiimu dar kažkuo. Ir esu laimingas. Nes tai turiu, bet rytojaus dieną ateina vyskupas, kitas ar tas pats vyskupas, kitas vyresnysis ar vyresnioji ir tau sako: „Ne, baik šitą, eik kitur.“ Tai pralaimėjimo momentas. Kodėl? Nes tu suvoksi, kad ėjai klaidingu keliu. Suvoksi, kad Viešpats, kuris tave pašaukė mylėti, yra tavimi nusivylęs. Nes tu mieliau rinkaisi būti pernelyg užsiėmusiu žmogumi.

Pradžioje sakiau, kad gyvenimas sekant Jėzumi nėra valdininko ar valdininkės gyvenimas. Tai gyvenimas, kupinas Viešpaties meilės ir apaštalinio uolumo dėl žmonių. Pateiksiu tokią karikatūrą. Ką daro kunigas valdininkas? Turi savo darbo laiką, savo biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina. Brangūs broliai ir seserys, jei nenorite būti valdininkai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti, greta žmonių. „Bet, tėve, žmonės neateina…“ Eik jų ieškoti! Eik jų ieškoti. „Jaunimas šiandien neateina.“ Tai sugalvok ką nors: dienos centrą, ką nors, kad jiems padėtum, būk arti žmonių! Ir arti Viešpaties tabernakulyje. Viešpats nori jūsų kaip tautos ganytojų, vyrų ir moterų. O ne valstybės klerkų. Po to pasakysiu kai ką seserims, bet vėliau.

Artumas reiškia gailestingumą. Šiame krašte, kur Jėzus apsireiškė kaip gailestingasis Jėzus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypač klausykloje. Pagalvokite, kaip Jėzus priimtų šį žmogų. Juk jau pakankamai jį aptalžė gyvenimas, tą vargšą! Leiskite jam pajusti atleidžiančio Tėvo glėbį. Pavyzdžiui, jei negali duoti jam išrišimo, tai suteik jam brolišką ar tėvišką paguodą, padrąsink jį eiti pirmyn! Patikink jį, kad Dievas viską atleidžia! Bet daryk tai su tėviška šiluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk šalin! „Žiūrėk, tu negali… aš dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugrįžk ir pasikalbėsime apie gyvenimą…“ Toks artumas! Tai yra būti tėvu. Negi tau nerūpi tas nusidėjėlis, kad jį šitaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta čia, nes jūsų nepažįstu. Kalbu apskritai. Gailestingumas. Klausykla nėra psichiatro kabinetas. Klausykla nėra tam, kad knaisiotumės po žmonių širdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

Dėl to, brangūs kunigai, jums artumas taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčias, žinote, kur jas įsigyti, kur gauti? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa…  Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines. Paklauskit jos. Prašau, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Bažnyčios ir švč. Mergelės Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mamą Bažnyčią ir mamą Mariją. Nepamirškite to. O mama Bažnyčia nėra senmergė. Mama Bažnyčia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas reiškia būti motina. Bažnyčios ir švč. Mergelės Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne valdininkų, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, kai pasensite, jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės. Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės. Ir melskitės už šitą vargšą vyskupą. Ačiū!

 

Popiežius Pranciškus: kalba kunigams, pašvęstiesiems, seminaristams 2018 rugsėjo 25

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *