Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra istorinis faktas, rodantis galutinę gyvenimo pergalę prieš mirtį. Tai leidžia tvirtai teigti, kad tai – svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje. Deja, daugelis ignoruoja šį faktą, o nemažai žmonės tiesiog nieko apie tai nežino.

Krikščionybės mokymas apie Kristaus prisikėlimą nė vieno jėga neverčia tikėti. Kiekvienas žmogus turi teisę veikti pagal savo laisvą valią; būtent į žmogaus valią yra nukreipta Geroji Naujiena apie prisikėlimą. Dievas duoda mums daug įtikinamų įrodymų, kad įtikėtume, tačiau jie nė vieno neverčia to padaryti. Visada įmanoma kuo nors, ko negalime paaiškinti, pateisinti tikėjimo stoką. Vis dėlto dažniausiai nenorime priimti krikščionybės doktrinos ne dėl įrodymų stokos, o dėl to, kad nenorime atsisakyti nuodėmių, prie kurių esame prisirišę, ir pradėti gyventi naujai – pagal Evangeliją.

Naujojo Testamento istoriškumas

Vienintelis mūsų tikėjimo Jėzaus Kristaus prisikėlimu šaltinis yra knygos, sudarančios Naująjį Testamentą. Jose yra Apaštalų liudijimų ir mokymų, kuriuos Katalikų Bažnyčios gyvoji tradicija perduoda iš kartos į kartą.
Objektyviais moksliniais tyrimais aiškiai patvirtinta, kad Naujojo Testamento knygos turi neginčijamą istorinę vertę. Šios knygos buvo populiariausi senoviniai raštai, – būtent jos buvo dažniausiai kopijuojamos ir labai paplitusios, kiek įmanoma, buvo išlaikytas neiškraipytas tekstas. Iki mūsų laikų išliko 25 tūkstančiai rankraštinių Naujojo Testamento kopijų (palyginkime: antrąją vietą pagal rankraščių skaičių užima Homero Iliada – iš viso 643 rankraščiai, iš kurių seniausias datuojamas XIII amžiumi). Dėl tokio didelio skaičiaus rankraščių visiškai nesunku atkurti pirminį autoriaus tekstą. Joks kitas senovinis dokumentas neturi tiek medžiagos, patvirtinančios jo autentiškumą. Taigi, jei mokslininkai autentiškomis ir neginčijamomis laiko kitas senovines knygas, tuo labiau jie priversti pripažinti, kad Naujasis Testamentas – puikiai išsaugotas senovinis dokumentas. 5 656 rankraščiuose yra surašytas visas Naujojo Testamento tekstas arba jo dalis, taip pat turime 10 tūkstančių rankraščių vertimo į lotynų kalbą (Vulgata) ir 9 300 kitų senovinių rankraščių. Pats seniausias – Railendo – papirusas, rastas Egipte (Evangelijos pagal Joną tekstas, nukopijuotas apie 130 m.), Bodmero papirusas, parašytas maždaug 150 m. e. m., Čester-Byčio papirusas (apie 200 m. e. m.), Sinajaus kodeksas, rašytas 350 metų, apima visą Naująjį Testamentą ir pusę Senojo Testamento knygų. Be to, yra beveik 15 tūkstančių kopijų ir vertimų, užrašytų apie 150 m e. m.
Šie faktai kelia nuostabą, ypač lyginant su kitais senoviniais literatūros kūriniais. Pavyzdžiui, seniausias septynių Sofoklio darbų rankraštis datuojamas 1400 metais po autoriaus mirties. Rankraštis apie Cezario karą Galijoje, pasiekęs mūsų laikus, yra 900-ais metų jaunesnis nei originalus kūrinys (58–50 m. pr. m. e.). Seniausias Tacito Istorijų rankraštis (apie 100 m.) buvo užrašytas IX ir XI a. Nė vienas senovinis graikų ir romėnų literatūros kūrinys neturi tokių tvirtų autentiškumo įrodymų kaip Naujojo Testamento knygos. Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, Naujojo Testamento tikrumas neabejotinas. Seras Viljamas Ramzis (William Ramsay), vienas žymiausių archeologų, teigė, kad istoriniai duomenys, pateikiami evangelijoje ir apaštalų raštuose, tokie patikimi ir tikslūs, kad jų autorius šv. Lukas turi būti laikomas vienu didžiausių senovės pasaulio istorikų. Pažymėtina, kad daug archeologinių kasinėjimų patvirtina Biblijos tekstų tikslumą net iki mažiausių detalių. Vis dėlto biblinei archeologijai aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Istorinis prisikėlimo aspektas

Žakas Perė (Jacques Perret), Paryžiaus Sorbonos universiteto Senovės Romos istorijos katedros vadovas, išanalizavo evangelijose aprašytą Jėzaus prisikėlimą pagal visuotinai pripažintus klasikinių tekstų analizės kriterijus. Galiausiai jis suformulavo tokią išvadą: „Visi, kurie atmeta tikėjimą Jėzaus prisikėlimu, nesivadovauja istoriniais motyvais. Tyrimai, žvelgiant istorijos taško, ne tik neprieštarauja, bet leidžia kelti labiausiai tikėtiną hipotezę, kad tikrieji evangelistai tiksliai aprašė tai, kas nutiko.“ Ž. Perė nurodo, kad evangelijos tekstą laikantieji netikru stokoja objektyvumo: „Jei istorikas, susijęs su senovės pasauliu, taikytų tokius mokslinių tyrimų metodus, kurie neigia evangelistų liudijimus, neišvengiamai taptų pajuokos objektu tarp kolegų istorikų.“ Pasirodo, į Jėzaus prisikėlimą skeptiškai žvelgiama ne dėl to, kad trūktų objektyvių istorinių įrodymų, o dėl šališkumo ir išankstinio nusistatymo prieš krikščionybę. Ž. Perė tapo aišku, kad „jei kritika atmeta tikėjimą Jėzaus prisikėlimu, ji tai daro ne dėl istorinių priežasčių. Istorija, kiek tai įmanoma, nuveda prie šios tiesos įrodymo.“
Naujojo Testamento autoriai pradėjo rašyti savo kūrinius netrukus po Jėzaus mirties, kai visų Evangelijos įvykių liudininkai dar buvo gyvi. Nuo pat pradžių krikščionys drąsiai, net rizikuodami savo gyvybe, žodžiu ir raštu skelbė prisikėlimo tiesą. Ž. Perė kaip prityręs istorikas neabejoja, kad prisikėlusio Jėzaus pasirodymas tarp mokinių, aprašytas Naujajame Testamente, – tikras įvykis, patirtas regėjimu, klausa ir lytėjimu. „Šiuos įvykius pastebėjo net netikintieji (pvz., Paulius) ir po jų įtikėjo“, – sako Ž. Perė. Akivaizdu, kad Jėzaus prisikėlimas peržengia istorijos ribas ir įžengia į dvasinę kiekvieno žmogaus tikrovę; šio istorinio įvykio reikšmė negali būti ignoruojama.
Vienas iš pirmųjų tekstų, kuriame pasakojama apie Jėzaus prisikėlimą (1 Kor 15, 3–8), buvo parašytas pirmojo mūsų eros amžiaus viduryje. Vienas didžiausių šios srities specialistų Žanas Karminjakas (Jean Carmignac) įrodė, kad originalas buvo parašytas viena iš semitų kalbų – hebrajų ar aramėjų (antroji versija labiausiai tikėtina) – Jeruzalės pirmųjų žydų kilmės krikščionių bendruomenėje. Jie tikėjo Kristaus prisikėlimu dėl įvykių tam tikru metu tam tikroje vietoje, taip pat rėmėsi liudijimais tų, kurie patys susitiko su Prisikėlusiuoju. Prisikėlimo liudininkais, kurie pajuto Jo buvimą regėdami, girdėdami ir paliesdami, tapo apaštalai, vadovaujami šv. Petro; be to, anot šv. Pauliaus, „jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei“ (1 Kor 15, 6).
Reikia pažymėti, kad Kristaus prisikėlimo įrodymai, aptinkami įvairiose Naujojo Testamento knygose, vienas kitam neprieštarauja. Kiekvienoje iš jų pateikiama nekintamų faktų: moterų buvimas kape, tuščias kapas, prisikėlimo skelbimas, susitikimas su Prisikėlusiuoju. Esmė aiški: Jėzus mirė ant kryžiaus, buvo palaidotas kape ir dabar yra gyvas, be to, daugelis Jį susitiko. Taigi, negalime teigti, kad evangelistai Matas, Morkus, Lukas ir Jonas kiekvienas rašė savo istoriją, tik pasirinko tuos aprašymus, kuriuos, jų manymu, buvo būtina įtraukti į savo darbą. Juk kiekvienas turėjo daugybę liudijimų bei pranešimų ir buvo priverstas pasirinkti tik tuos, kurie atitinka skaitytojų suvokimą. Žinomas teologas Džonas Robinzonas (John Robinson) rašė: „Velykų įvykio istorijos skirtumai tiksliai atitinka skirtumus, kurių būtų galima tikėtis iš tikrų liudytojų. Gerai parengtos netikros istorijos įvairūs aprašai turėtų mažiau skirtumų.“ Kitas žinomas Biblijos tyrinėtojas A. Plumeras (A. Plummer) rašė: „Tai, kad šias istorijas sunku suderinti, patvirtina jų tikrumą.“ „Būtent asmenybių įvairovė, aplinkybės ir vieta parodo tikrą Velykų ir vėlesnių valandų prisiminimą“, – pridūrė Joachimas Jeremijas (Joachim Jeremiah), garsus Šventojo Rašto tyrėjas.
Evangelijose vyrauja didelis džiaugsmas ir noras pasidalyti žinia, kad Jėzus prisikėlė. Tik tiems, kurie „teisybę <…> užgniaužia neteisingumu“ (Rom 1, 18), tiesa apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą atrodo kvailystė ir apgaulė (žr. 1 Kor 1, 23).

Kristaus prisikėlimo istorinis faktas

Mirtis ant kryžiaus buvo gėdingiausia bausmė, skirta baisiausiems nusikaltėliams. Dievobaimingų žydų supratimu, Jėzus padarė didžiausią šventvagystę, nes save pavadino Dievu. Už tai žydai nuteisė Jį mirti. Bausmė buvo vykdoma ant Golgotos kalno, netoli Jeruzalės vartų, prie kurių prieš Velykų šventę susirinkdavo daugybė žmonių. Jėzus prisikėlė uždarytame kape, nakties ramybėje, be liudininkų.
Jėzaus areštas, sumušimas ir nukryžiavimas apaštalus ir mokinius taip sukrėtė, kad, pirmą kartą išgirdus iš moterų apie Jo prisikėlimą, „tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo“ (Lk 24, 11). Todėl prisikėlęs Jėzus atėjo pas mokinius, kad šie galėtų patys įsitikinti, jog Jis ne koks nors vaiduoklis, o kūnu prisikėlęs Dievo Sūnus. Kai Jėzus pasirodė apaštalams, jie iš išgąsčio neteko žado ir manė, kad tai – dvasia. „O Jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats.“ (Lk 24, 37–39). Jėzus paragino juos paliesti ir pajusti, kad Jis gyvas, taip pat paprašė valgyti: „Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. Tai taręs jis parodė jiems rankas ir kojas. Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.“ (Lk 24, 39–43). Fiziniu prisilietimu Jėzus panaikina ir Tomo netikėjimą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ (Jn 20, 27).
Per fizinį kontaktą apaštalai įtiki, kad Jėzus prisikėlė tuo pačiu kūnu, kuris buvo nukryžiuotas. Ateinančias keturiasdešimt dienų jie susitikdavo su Jėzumi ir prisipildydavo pasitikėjimo, kad Jis gyvas. Vis dėlto naujasis Jo kūnas buvo ne toks ribotas kaip kiekvieno žmogaus kūnas: prisikėlęs Jėzus galėjo atsirasti ir išnykti, įeiti per uždarytas duris ir t. t. Taigi, apaštalų tikėjimas prisikėlimu buvo rezultatas susitikimų su Jėzumi, kuris pasirodė tarp jų ne triumfuodamas, o labai paprastai. Apaštalai galėjo atpažinti Jo balsą, plaukus, veido bruožus, rankas ir žaizdas šone ir rankose, likusias po nukryžiavimo.
Kiekvienas, kuris nuoširdžiai nori sužinoti tiesą, susipažinęs su tikėjimo Jėzaus prisikėlimu šaltiniais, negali abejoti, kad kalbame ne apie idėją ar mitą, išgalvotą apaštalų, o apie tikrą istorinį faktą – prisikėlimą. Apaštalus tikėti paskatino realūs įvykiai tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje – trečiąją dieną po nukryžiavimo Jeruzalėje, kape, kuris priklausė Juozapui iš Arimatėjos.
Susitikimas su Prisikėlusiuoju nepaprastai perkeitė apaštalų protus ir suteikė vidinės stiprybės: beveik visi jie buvo nukankinti, nes nesutiko nustoti skelbti tiesą apie Jėzaus prisikėlimą. Apaštalams buvo visiškai aišku: Jis galėjo prisikelti tik todėl, kad yra Dievas; su tuo nenorėjo sutikti priešai, nes laikė tokį pareiškimą šventvagyste. Būtent iš tų be baimės sakomų pamokslų apie Jėzaus prisikėlimą kilo krikščionybė – su nesunaikinama viltimi, entuziazmu ir džiaugsmu tokiomis aplinkybėmis, kai visiems atrodė, kad Jėzus visiškai pralaimėjo.

 

Faktas, peržengiantis istorijos ribas

Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas religijos istorijoje buvo didelė naujovė. Senovės graikai atmetė pačią prisikėlimo idėją kaip visiškai nepagrįstą, todėl Graikijos kultūros atstovai labai sunkiai gali tuo patikėti. Štai kodėl šv. Paulius, pradėjęs pamokslauti Atėnuose, buvo išjuoktas ir ignoruojamas bei laikomas neraštingu, prietaringu savamoksliu (žr. Apd 17 ir 18).
Su tokiu pačiu netikėjimu susidurta pamokslaujant apie Jėzaus prisikėlimą ir žydų aplinkoje. Nė vienas žydas nesitikėjo, kad Mesijas mirs ir prisikels. Davidas Flaseras, žinomas senovės istorijos tyrinėtojas, rašė: „Jėzaus laikais visoje judaizmo istorijoje nebuvo nė vieno teiginio, kad Žmogaus Sūnus turės būti nužudytas ir prisikels.“
Naujajame Testamente kalbama apie Jėzaus prisikėlimą kaip išskirtinį, nepakartojamą įvykį (vienkartinį ir visiems laikams). Šis įvykis, viena vertus, grynai istorinis, kita vertus, išeina už istorijos ribų, yra antgamtinio pobūdžio, nepavaldus mokslinei analizei. Nė vienas žmogus nebuvo Jėzaus prisikėlimo, perėjimo į naują gyvenimo tikrovę, liudininkas. Tai įvyko uždarame kape, saugomame sargybinių. Kunigai ir fariziejai bijojo, kad „atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ (žr. Mt 27, 64). Tad imtasi priemonių bet kokiai apgavystės galimybei pašalinti.
Prisikėlęs Jėzus negrįžo į normalų žemiškąjį gyvenimą, kaip padarė Lozorius (Jn 11, 1–57), berniukas iš Najino (Lk 7, 11–17) arba Jajiro dukra (Mk 5, 21–43), kurie vėliau turėjo fiziškai mirti, kaip mirsime ir mes. Jėzaus prisikėlimas buvo perėjimas iš žmogaus kūno ir sielos mirties į pilnatvišką įsijungimą į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Per tai pasireiškia vieno Trejybinio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – galybė.
Prisikeldamas Kristus patvirtino visa tai, ko mokė ir ką nuveikė žemiškajame gyvenime, bet visų pirma įrodė esąs tikrasis Dievas. Sinedrionas nuteisė Jėzų mirti tik todėl, kad Jis, būdamas žmogus, dėjosi Dievu, o tai žydų religijoje nepriimtina (žr. Jn 10, 33). Vis dėlto prisikeldamas Jėzus parodė turėjęs pagrindą taip sakyti. Iš esmės kiekvienas gali pasakyti: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58), bet ne kiekvienas tai pasakęs gali po mirties prisikelti. Prisikėlimas patvirtina, kad minėti žodžiai nebuvo pasipūtusio pranašo tuščia šneka ir kad Jėzus turi teisę prisiimti gyvojo Dievo vardą „AŠ ESU“ (žr. Iš 3, 14): Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9).
Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė ne šiaip sau. Jis tai padarė, kad išgelbėtų mus ir „kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 15). Prisikėlęs Jėzus tapo amžinojo gyvenimo šaltiniu visiems žmonėms, per Jį Dievas parodo mums gailestingąją meilę, įveikiančią mirtį ir atleidžiančią nuodėmes. Dievo gailestingumas begalinis, Jis yra pasiruošęs atleisti ir nuolat pakelti mus po kiekvieno nuopuolio, išgydyti giliausias žaizdas, išlieti meilę ir ramybę. Dievo gailestingumo galią apriboti gali tik pats žmogus, jei neturi geros valios, nenori kreiptis į Kristų, atgailauti dėl savo nuodėmių ir sąmoningai priešinasi Dievo malonei bei tiesai. (Dives in misericordia, 13).

Kun. M. Petrovskis TChr

 

„Mylėkite viens kitą“, nr 5, 2016;

Pats svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *