Ko gero, vienas didžiausių liberalios visuomenės paradoksų yra nesibaigiantis jos laisvėjimas bei įvairiausio plauko teisių daugėjimas, o kartu – vis didesnį nerimą kelianti patyčių problema. Pastarosios aštrumą vargu ar kas galėtų neigti: populiarūs šio susirūpinimo ženklai Lietuvoje yra Vaikų linijos organizuojama kampanija „Savaitė be patyčių“, mokyklose diegiama „Olweus“ bei kitos patyčių prevencijos programos. Bėda ta, kad toks elgesys yra kovą su padariniais, o ne priežastimis. Patyčias ir kitokį asocialų elgesį gali skatinti daugybė veiksnių, pradedant agresyviais charakterio bruožais ar tam tikromis trauminėmis patirtimis asmeniniame lygmenyje, baigiant visuomenės ydomis, kurios suteikia reiškiniui masiškumą. Viena tokių kaip tik ir išplaukia iš jau minėto liberalios visuomenės paradokso: liberalus auklėjimas yra tiesus kelias į patyčių kultūrą.
Iš tiesų tai nėra joks paradoksas, o netgi priešingai – labai natūrali liberalios mąstysenos išdava. Vis dėlto nepratus prie tokio požiūrio ir pakankamai neįsigilinus tai iš tiesų gali panėšėti į paradoksą. Juk, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: liberalios vertybės mus moko, jog reikia būti tolerantiškiems, gerbti vieni kitų teises, bet kokį kitoniškumą ir atsisakyti „mąstymą varžančių“ stereotipų. Liberalizmo ginama laisvės idėja iš tiesų yra graži, bet neretai atsisakoma pripažinti, jog laisvė niekada negali būti absoliuti.
Patsai liberalizmas yra pastatytas ant panašaus pobūdžio prieštaravimų. Kaip savo veikale „Liberalism: A Counter-History“ atskleidė italų filosofas Dominico Losurdo, liberalizmas neatsitiktinai „gimė“ drauge su rasine vergove – dar XVIII amžiuje įvairios laisvės ir humaniškasis orumas buvo išskirtinai tam tikrus biologinius ir socialinius bruožus atitinkančių asmenų privilegija. Tai toli gražu nebuvo laisvė visiems, kaip skatina manyti primityvi liberalizmo interpretacija. Bet kokia liberali demokratija susiduria su akivaizdžia tiesa, jog liberalizmo ginami idealai turi savo logines ribas. Žodžio ir nuomonės laisvė yra svarbi, bet kartu neleistinas yra neapykantos kurstymas, šmeižtas ir panašūs dalykai, laisvoji rinka reikšminga, bet visada būtinas bent minimalus reguliavimas, netgi žmogaus gyvybės vertė nėra begalinė – nužudyti ginantis nuo užpuoliko yra teisėta ir priimtina.
Žmogiškojo orumo ribų nesuvokimas labai natūraliai tampa viena reikšmingiausių liberalaus auklėjimo ydų. Tai puikiai iliustruoja kad ir praėjusią žiemą priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis uždraustas bet koks – tiek fizinis, tiek psichologinis, tiek iš nepriežiūros kylantis – smurtas prieš vaikus. Tragikomiška, tačiau po šio įvykio liberalesnė visuomenės dalis elementariai džiūgavo. Džiūgavo, akivaizdu, užmigdyta tos pačios pasakos apie absoliučią, ribų neturinčią laisvę ir orumą. Niekas neneigia, jog smurtas prieš vaikus yra neabejotinas blogis, tačiau ką minėtos pataisos padarė su vaikų auklėjimu? Paneigė jo galimybę. Juk bet koks griežtas žodis (suprask, vaikui nepatikęs) nuo šiol gali būti prilygintas smurtui. Tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, jog vaikas, įgijęs neribotą galią, nuo šiol yra „neliečiamas“ – ne tik tėvų, šeimos, bet ir mokyklos darbuotojų, – niekas neturi teisės jo barti ar auklėti. Mokytojai su auklėjimo nemačiusiais ir nepripažįstančiais vaikais susiduria jau šiandien, o jų patiriami pažeminimai nufilmuojami ir plinta internete. Toks vaikas gali daryti ką nori, kad ir… tyčiotis iš kitų.
Šios pataisos tapo vyšnia ant liberalaus auklėjimo torto, kurį šiandieną turime mokymo įstaigose. Viena esminių tokio auklėjimo nuostatų – šalin autoritetus. Liberaliąja utopija įtikėjusi visuomenė nepakenčia bet kokios formos elitizmo bei hierarchijos, atmeta ją kaip pavojingiausią alergeną, vėlgi, pamiršdama, kad egalitarizmas, kaip vienas iš liberalios mąstysenos komponentų, niekada negali būti absoliutus. Kitaip mums nebūtų reikalingos nei mokyklos, nei ligoninės, nes juk orus šiuolaikinis žmogus viską gali pats! Ir nors mes vis dar turime tiek ligonines, tiek mokyklas, vis aktyviau diegiamas supratimas, kad mokytojo autoritetas ir viršenybė vaiko atžvilgiu yra netikusi atgyvena, stereotipas, represija, kurią būtina rauti su šaknimis tam, kad vaikas, nelyginant dievaitis, kurio ginkdie nevalia kliudyti, galėtų augti, skleistis ir žydėti niekieno netrukdomas, kitaip tariant – realizuotų save. Klausimas, ką būtent jis turi realizuoti, kažkodėl nutylimas.
Dar Antikos filosofas Aristotelis suformulavo garsųjį entelechijos, arba galutinio tikslo, principą, tačiau nepaisant išorinio panašumo jis esmingai skiriasi nuo šiandienės „savirealizacijos“ sampratos. Aristotelio samprata yra objektyvistinė, vadinasi, kreipianti į nuo žmogaus nepriklausantį, jam iš išorės duotą tikslą. Anot jo, žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla, kurioje žmogus randa laimę. Šioji protinga sielos veikla remiasi dorybėmis, kurios vėlgi yra objektyvios ir nepriklausančios nuo atskiro žmogaus įgeidžių, instinktų ar nuotaikų. Šiandienis liberalus auklėjimas remiasi priešinga, subjektyvistine saviraiškos samprata, kuri iš principo atmeta pastovias ir nekintamas dorybes. Iš to neišvengiamai išplaukia, jog „realizuotis“ gali bet kas, svarbu tik tai, kad apskritai realizuotųsi. Iš principo realizuotis gali žmogžudys, realizuotis gali ir sadistas – svarbu tik, kad jam nebūtų trukdoma skleistis ir kad toks orus individas rastų būdą sugyventi su kitų laisvėmis.
Atmetant objektyvumą pati savirealizacijos idėja tampa įtartina, nes neaišku, kam ji yra reikalinga. Tačiau kadangi ši idėja, išvalyta nuo konkrečių turinių, imama garbstyti pati savaime, visiškai natūralu, jog su tokiu įtūžiu atmetamas viršesnio, išmintingesnio, šiuo atveju – mokytojo autoritetas. Mokytojas jau nebėra tas, kuris laikomas siektinu vaiko idealu, savotišku gyvenimo vedliu, tarytum tėvų pavyzdžio tęsėju vaikui įžengus į mokyklinį amžių. Mokytojas, remiantis naująją ugdymo samprata, yra daugių daugiausiai vaiko padėjėjas, maždaug kaip liokajus, padedantis didikui pereiti rūmų salę, bet jokiu būdu negalįs pretenduoti į bet kokią viršenybę jo atžvilgiu. Žinoma, niekas neteigia, jog mokytojas turi būti tironas, kurio bijodami vaikai turėtų drebėti, tačiau tai nereiškia, kad reikia mestis į kitą kraštutinumą ir apversti mokinio bei mokytojo vaidmenis aukštyn kojomis.
Principinis autoriteto neigimas puikiai pastebimas ir vėlesniame amžiuje. Jeigu vaikas nesuvokia mokytojo (o su naujuoju neva „vaikų nemušimo“, o iš tiesų neauklėjimo įstatymu – turbūt jau ir tėvų) viršesniu už save, jis tokiu nelaikys ir dėstytojo ar viršininko, bus alergiškas bet kokiai hierarchijai. Kartais atrodo neįtikėtina, bet šiuolaikiniam jaunuoliui jau nieko nereiškia tyčiotis ne tik iš bendraamžių, bet ir iš profesorių, akademikų (ką jau kalbėti apie kitus…), tyčiotis tikrąja šio žodžio prasme, metantis į asmeniškumus, įvairiais (pageidautina – kuo žiauresniais, nes taip „kiečiau“) būdais pašiepiant patį asmenį. Tokio pobūdžio patyčių pilni socialiniai tinklai, ir tai suprantama – interneto erdvė leidžia pasijausti saugiau, išlieti savo nerimą ir asmenines problemas kuo agresyvesnėmis formomis. Tačiau vis dar nepaliauja stebinti tai, kad net ir didžiausi šalies šviesuoliai, asmenys, pasiekę daugiau, nei, tikėtina, kada nors pasieks visi tie besityčiojantieji, tampa jų agresyvumo taikiniu.
Su tuo natūraliai susijusi kita tokio ugdymo problema – bet kokių privalomų normų neigimas. Lygiai taip, kaip nebedrįstama vaikui diegti autoriteto svarbos, jam nebeišeina pasakyti, kad vienus dalykus daryti galima, o kitų – ne. Tai, kad negalima tyčiotis ir skaudinti kito žmogaus, yra natūrali katalikiško auklėjimo, besiremiančio objektyviais principais dalis. Čia viskas yra daugiau nei aišku – tyčiotis iš kito negalima, nes tai nuodėmė. Ateistų visuomenei tokia argumentacija yra kaip velniui kryžius, bet net ir sekuliarizuota žmonių bendruomenė privalo skiepyti tam tikras jos tinkamą būvį užtikrinančias normas, kad jos būtų gerbiamos ir įsisąmoninamos dar nuo mažų dienų. Tačiau liberali utopija pasistengė, jog bet koks nekintantis elgesio reglamentavimas būtų nušluotas nuo kelio kaip dar vienas „asmenybės“, „laisvės“ ar dar nežinia ko suvaržymas.
Grįžtame prie to paties absurdo – nelikus jokių atramos taškų, su didžiuliu įniršiu rėkiama apie tai, kaip reikalinga vaikams suteikti laisvę ir skatinti jų saviraišką. Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja Austėja Landsbergienė apie šią mokyklą teigia, kad siekė iš ugdymo(si) (!) proceso pašalinti tai, kas „XXI amžiuje nebepaveiku“, skatinti vaikų ir suaugusiųjų „bendrystę“, mokomąjį turinį pritaikyti prie mokinių „poreikių“, skatinti „savarankišką mokymąsi“ bei mąstymą. Nesunku pastebėti, jog tai yra dar vienas vadinamosios „į vaiką orientuoto“ ugdymo variantas, kuris, nors ir skamba patraukliai, neįtikėtinai puikiai išryškina minėtąsias liberalaus mąstymo ydas. Sudievintas, sureikšmintas ir „apsaugotas“ nuo bet kokių autoritetų bei „represyvių“ normų vaikas paliekamas augti pats – tegul iš jo išaugs ir monstras, svarbu, kad niekas į šį „savirealizacijos“ procesą nedrįstų kištis varžančiomis priemonėmis.
Apie šią mokyklą prabilta neatsitiktinai. Prieš kurį laiką teko susidurti su situacija, kada sausakimšu troleibusu važiavo grupelė Karalienės Mortos mokyklos auklėtinių su auklėtojomis. Vaikai buvo užėmę nemažą dalį troleibuso galo, didžioji dalis jų susėdę ant sėdynių. Vienoje stotelėje į troleibusą įlipa senukas, rankoje – lazdelė, matyti, jog vos pastovi ant kojų. Troleibusas pradeda važiuoti, senelis stovi drebėdamas, krypuodamas į šonus, tuo tarpu moderniosios mokyklos auklėtiniai tik sėdi ir klapsi akimis. Tuo, kad nei vienam nešauna į galvą atsistoti ir užleisti vietos, gal ir nereikia stebėtis – tačiau ką tuo metu veikia auklėtojos? Ogi nieko. Ko gero, viskas čia normalu – senelis gali ir pastovėti, svarbu, kad vaikams nebūtų nurodinėjama. Juk tik atsilikęs reakcionierius radikalas galėtų neigti tokį modernų, šiuolaikinio žmogaus orumą atliepiantį auklėjimą!
Lieka vienintelis klausimas: kaip, kokiu būdu, paneigus bet kokias objektyvias normas, tarp jų ir elementarią pagarbą, kuklumą, vaiko sąmonėje įmanoma įrašyti, kad tyčiotis yra blogai? Tai neįmanoma, kai pastovus blogis paprasčiausiai neegzistuoja. Jeigu vaikui norisi, jeigu jam patinka – jis laisvas tyčiotis. Bet kodėl tada ši visuomenė apskritai nerimauja dėl patyčių?
Šis nerimas teikia viltį, skatindamas manyti, kad Aristotelis, kalbėdamas apie nekintamą žmogaus prigimtį, buvo teisus. Mumyse yra kažkas objektyvaus, kažkas, kas kužda į ausį, jog tyčiotis negalima, jog tai blogai. Mumyse yra kažkas pastovaus, tegu tik augalo užuomazga, kuri jos tinkamai neprižiūrint galiausiai nuvysta, bet kryptingai puoselėjama geba sukurti mąstančią, protingą, savo elgesį racionaliai reguliuojančią asmenybę ir bendriją. Tai nebus padaryta tol, kol klestės liberalus, autoritetą ir nekintančias moralės normas neigiantis auklėjimas, kurstantis patyčias ir tai, ką iš tiesų galima pagrįstai vadinti homofobija ar ksenofobija.
Paradoksalu, tačiau liberali visuomenė, gindama mažumų, vadinamųjų „kitokių“ asmenų teises pati ruošia dirvą jų diskriminacijai, ir tai daro ne kaip kitaip, o skatindama moraliniu reliatyvizmu grįstą vaiko auklėjimą. Iš to – vis didesnis poreikis užtikrinti kuo daugiau teisių (puikus pavyzdys – vadinamosios gyvūnų teisės), bet tai yra tik beviltiška kova su padariniais. Tokios teisės – tik abstrakcija, kurių nominali galia, be viso ko, pasireiškia dažniausiai tik post factum, kai kankinimas ar bet koks blogas veiksmas jau yra padarytas, kai siekiama nubausti teisės pažeidėją pagrūmojant jam pirštu daugiau taip nebesielgti. Bet tai yra niekis, jeigu skriaudėjas neturi laiku išugdytų moralinių stabdžių, kurie sustabdytų jį dar prieš pasielgiant blogai.
Atrodytų, jog pakeisti esamą situaciją nėra taip jau sudėtinga – reikia tik atsibusti iš letargo, kuriuo liberalioji utopija užmigdė dalį visuomenės ir pagaliau aiškiai pasakyti, kad absoliuti laisvė neegzistuoja, kad už jos visuomet yra kažkas daugiau, kad laisvė, būdama beribė, pradeda ryti pati save ir kad kurdama laisvę nuo patyčių galiausiai ima kurti laisvę patyčioms.
www.propatria.lt
Monika Morkūnaitė. Laisvę patyčioms

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *