Nesenai teko palydėti į dangiškojo Tėvo namus vienuolę Veroniką-Reginą. Dar gūdžiais sovietiniais laikais ji jau tapo vienuole benediktine, pajutusi, jog tikėjimas Dievu, perošoka visas ideologinius, socialinius stereotipus, slogų bedievybės, žmogaus naikinimo laikmetį ir atveria žmogų pilnam, laisvam, prasmingam gyvenimui. Tame pašaukime nebuvo baimės, pagiežos, liūdesio, bet buvo viltis, meilė ir tarnystė, liudijimas, kad tai yra prasminga ir tikra. Lietuvai Nepriklausomybę atgavus  s. Veronika Plungėje nuėjo dirbti į parapijos senelių namus, tapdama gailestingumo ir gerumo angelų ir ne tik jiems, bet ir kitiems Plungėje esantiems ligoniams: guosdama, bendraudama, melsdamasi su evangelizuodama, platindama spaudą, ruošdama ir išlydėdama į amžinybę asmenys: kaip dažnai nes neįvertiname pagrindinį ir svarbiausią dalyką savo gyvenime. Prižiūrėjo Plungės Lurdą, organizuodavo tenai pamaldas, kviesdavo žmones maldai. Buvo kapucinų bičiulė, net tik džiaugdavosi kapuciniška spauda, bet ir meldėsi, bei troško, kad kapucinai sugrįžtu į Plungę. Kaip jinai melsdavosi, keldama akis ir širdį į Dievą. „Gyventi Dieve, su Dievu ir Dievui“ – žodžiai  iš jos dienoraščio, patvirtina jos gyvenimo pašaukimo išsipildym1 ir laimę. Iš šalies žiūrint, atrodo, toks pilkas, neįdomus, net nuobodus ir kažkiek nemalonus gyvenimas, ypač aptarnaujant ligonius. Bet tose nepastebimose akiai dalykuose, slypi dvasiniai klodai ir prasmingas gyvenimas: aukotis artimui ir Dievui. Tegu šis gražiai jos atliktas vienuolinis pašaukimas, bus mums įkvėpimas ir paraginimas, dar labiau atsiduoti Dievui bei vykdyti Jo valią.

In memoriam: s. Veronika-Regina, benediktinė – gailestingumo angelas

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *