Marijos mokykla. Kas tai?

Marijos mokykla (visas pavadinimas – Šventosios Marijos iš Nazareto, Bažnyčios Motinos, krikščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokykla) – tai teorinis ir praktinis krikščioniško ugdymo kursas suaugusiesiems (nuo 18 m.). Prieš du dešimtmečius mokykla gimė Ukrainoje, ją įkūrė ir jai vadovauja vienuoliai kapucinai. Marijos mokykla sparčiai plėtėsi ir dabar jau veikia 17-oje šalių, iš viso yra apie 70 filialų. Lietuvoje šiuo metu veikia trys filialai – Kaune, Vilniuje ir Gargžduose.

Marijos mokykloje per metus būna 4 susitikimai – 3 savaitgalio sesijos (rudenį, žiemą ir pavasarį) ir vasaros stovykla. Mokykloje siekiama kiekvienam padėti atpažinti savo talentus ir dovanas, išmokti jas naudoti ir jomis tarnauti. Ugdymas suteikia drąsos, praktinių žinių ir įgūdžių, kaip dalintis krikščionišku tikėjimu.

Mokykla yra gavusi Kauno ir Vilniaus vyskupų palaiminimus. Susitikimus organizuoja broliai kapucinai ir pasauliečių komanda.

 

Kas vyksta per susitikimus (sesijas)?

Sesijų metu vyksta mokymai, šlovinimas, skiriama laiko asmeninei ir užtarimo maldai, išpažinčiai ar dvasiniam pokalbiui, kartu dalyvaujama šv. Mišiose, bendraujama mažose grupelėse.

Analizuojamos įvairios temos, svarbios kiekvieno krikščionio gyvenimui, brendimui ir šventėjimui. Per pertraukėles ir pietaujant svarbu yra bendravimas, kur mezgasi draugystės, atrandami bendraminčiai.

 

 

 

 

  • Nori sutikti Gyvąjį Dievą ir Jį giliau pažinti?
  • Ieškai gyvenimo prasmės ir tikslo?
  • Turi klausimų apie tikėjimą ir Bažnyčią?
  • Nori pagilinti tikėjimą ir įgyti krikščioniško tarnavimo įgūdžių?
  • Nori išmokti dalintis savo tikėjimu ir jį skelbti?
  • Nori išmokti melstis?
  • Jautiesi vienišas ir nežinai, kur ir kaip prisijungti prie bendruomenės ar susirasti krikščionių draugų?

Jei taip, tai kviečiame Tave į

 

Marijos mokyklos vasaros stovyklą!

 

Rugpjūčio 413d.,

Žvejų g.15, Paulių k., Jurbarko raj.

 

Informacija ir registracija:

Kriščioniško gyvenimo ir evangelizacijos mokykla Lietuvoje

Tel. 8-673 15672

www.kapucinai.net

El. paštas: marijosmokykla.renginiai@gmail.com

 

Mindaugo liudijimas

„Evangelizuoti pradėjau, nes norėjau patirti, kaip Dievas dirba. Tikėjausi stebuklų ir Dievas padarė stebuklų.

Pirmiausiai Jis ėmėsi stebuklingai keisti mano gyvenimą. Jis man parodė mano puses, kurias turėčiau norėti pakeisti su Jo pagalba ir šioje Mokykloje aš tai ryžausi daryti. Jis man leido išgirsti kitus brolius ir seseris, nes anksčiau mėgau daug kalbėti. Kai brolis Vincentas pakvietė prie mikrofono visus, kurie nori pasisakyti, aš sau tariau, kad didesnis stebuklas bus, jeigu šį kartą patylėsiu. Mat dažnai save pagaudavau, kad evangelizuodamas per daug šneku, užuot leidęs kalbėti Dievui. Ir Dievas leido įvykti šiam stebuklui, nors liudyti, pasakoti aš norėjau visą laiką prieš atvažiuodamas ir Mokyklos sesijos metu.

Dar galiu paliudyti, kad Dievas yra didelis pokštininkas ir tai teko patirti šioje Mokykloje. Jis mėgsta taip viską surikiuoti, kad net aklam tenka patirti Jo veikimą. Ir parodė, kaip kažkada padaryta kukli krikščioniška paslauga  su laiku sugrįžta dvigubu atlygiu. Juokiausi tada po maldos į Šventąją Dvasią ir vis kartojau: „Na ir pokštininkas TU!“(Mindaugas P.)

 

Misionieriai

Evangelizacinės Marijos mokyklos tikrumą pabrėžia ir išreiškia jos pobūdį misionierių mokykla Ukrainoje, Krasilove, kuri jau kelinti metai, ruošia misienierius patenkinti Bažnyčios poreikiams. Po 3 mėnesių misionieriškų kursų Krasilove, jie vyksta atlikti įvairias tarnystes įvairiose kol kas Europos šalyse. Tai iššūkis patiems misionieriams, kuriems tenka dirbti įvairiomis sąlygomis ir liudijimas, jog Bažnyčia yra misijinė, kuri privalo evangelizuoti.

Misionierius Vytas – „ Mano gyvenimas buvo vingiuotas. Gyvenau gatvėje. Mano kasdienybė buvo nusikaltimai: vagystė, alkoholio vartojimas. Laikui bėgant, man tai atsibodo. Pastovi įtampa, o jai nuimti reikėjo vis daugiau alkoholio ir pinigų. Sukausi, kaip voverė užburtame rate, kol vieną dieną kreipiausi į Dievą, kad padėtų išlipti iš šito liūno, nes nebežinau, ką bedaryti. Po kiek laiko nuėjau pasidaryti testo nuo AIDS susirgimo. Jis buvo neigiamas ir už tai turiu būti dėkingas Dievui, kad dar esu sveikas.

Tame medicinos punkte išgirdau apie reabilitacinį centrą. Po pusantrų metų dvejonės vieną rytą pajutau nenumaldomą troškimą ateitį į tokį centrą, tarsi kažkokia ranka būtų atitempusi ir kaip dabar suprantu, jog tai buvo Dievas. Nuėjau į tokį centrą, po kiek laiko supratau ir pamačiau, jog galima gyventi visai kitą gyvenimą: be melo, nusikaltimų, svaigalų. Man taip pat patiko gyventi su Dievu ir tai buvo nauja nuostabi patirtis. Žinoma, man iš karto nepavyko atsikratyti nepriklausomybės. Porą kartų teko apleisti centrą, bet jau alkoholis neveikė kaip ankščiau: įtampa niekur nedingdavo, o tik sustiprėdavo. Su Dievo pagalba grįžau ir trečią kartą į centrą. Išgirdęs apie misionierių mokyklą iš pačių misionierių reabilitacinio centro,  pasakiau, jog noriu taip pat aš važiuoti. Į kartą Dievas taip pat man padėjo. Pasimokęs misionierių mokykloje tris mėnesius, pradėjau tarnystę reabilitaciniame centre. Per tarnystės metus subrendau dvasiškai ir į gyvenimą pradėjau žiūrėti kitomis spalvomis. Mokykloje sužinojau daug naujų dalykų, kurių nebuvau girdėjęs. Atitarnavęs šiuos metus, pamačiau, kaip man tai buvo naudinga. Šiuo metu dėkoju Dievui už naujus draugus, už tarnystę priklausomiems žmonėms, kad galiu jiems padėti ir labiausiai Dievui, kad mane ištraukė iš šio baisaus liūno“.

Tikėjimo kelionė- misionierystė

Gimiau šeimoje, kuri nebuvo pernelyg religinga, nepraktikavo tikėjimo. Manau, nesuklysiu pavadindama šeimą ,,šventiniais ir ypatingų progų katalikais“. Bent dukart per metus, per Kūčias, šv. Velykas eidavome į bažnyčią, taip pat per laidotuves, krikštynas… Būdavo, kad močiutė nuvesdavo į bažnyčią eilinį sekmadienį. Dievas buvo minimas namuose. Gana dažnai girdėdavau Jo vardą tiek iš tėvų, tiek iš močiutės. Taip pat girdėdavau jos nuolatinius priekaištus mamai, kodėl vaikų neveda į bažnyčią. Man tai įstrigo. Paauglystėje nesigilinau į tikėjimą, net nemaniau, kad galima su Viešpačiu kurti santykius ir kad galima su Juo draugauti, kaip su draugu, drauge. Tiesiog buvau pasaulyje, net neįvardinčiau, jog gyvenau, buvau… Stengiausi mokytis, būti gera, klausyt tėvų. Studijų metais pradėjau svarstyti, kokia gyvenimo prasmė, kodėl aš gimiau, kodėl esu, kam esu pašaukta, kaip prasmingai turėčiau leisti laiką. Mane žavėjo motinos Teresės atsidavimas, darbas. Taip pat galvojau, kad norėčiau savanoriauti kokioje Indijoje (buvo viena iš svajonių šalių), gal Afrikoje.

Tad nuo 2012 metų prasidėjo mano pašaukimo atradimo kelionė, į kurią ir pakvietė Dievas. Jis išvedė iš vienatvės, uždarumo, saviizoliacijos. Pradėjusi su Viešpačiu labiau bendrauti, drįsau savanoriauti prieškalėdinėse akcijose, pvz.: Vilniaus šv. Jonų jaunimo organizuojamoje kasmetinėje pyragų kepimo akcijoje, vėliau prisijungiau prie šv. Kazimiero bažnyčios savanorių, su kuriais kartą per mėnesį keliaudavome į ,,Carito“ Betanijos valgyklą. Pradėjau svarstyti apie ilgalaikę: pusmečio, metų

laiko savanorystę. 2015 m. vasarą grįžusi iš Taize kaimelio svarsčiau, ką veikti toliau: ar ieškoti darbo, ar rašyti prašymą Europos savanorių tarnybai. Tačiau delsiau, nes norėjau, kad savanorystė būtų susijusi su krikščioniška organizacija. Vieną dieną visiškai nesitikint per Marijos radiją išgirdau apie misiją. Po savaitės laiko paskambinau paskelbtu telefonu ir po maždaug dviejų savaičių sėdėjau mašinoje su trimis būsimais misionieriais pakeliui į Ukrainą, į misijų mokyklą. Tai nebuvo svajota kokia egzotinė šalis, net ne vakarų Europa, o tai buvo Ukraina, karinėje situacijoje esanti valstybė. Tačiau mane patikino, kad miestas, į kurį vyksime, yra ramus. Pasitikėjau.

Ukrainoje praleidau tris mėnesius misijų mokykloje, kurioje vyko įvairiausi mokymai įvairiomis temomis: apologetikos, psichologijos, įvairių maldos vakarų rengimo, meditacijos praktiniai užsiėmimai. Po misijų mokyklos priklauso devyni mėnesiai misionierystės paskirtoje šalyje. Mes, misioonieriai, pargrįžome į Lietuvą (viena mergina yra iš Lenkijos). Tarnaujame šv. Vincento Pauliečio parapijoje. Baiminausi, kad teks tarnauti reabilitaciniame centre. Tuo metu, man atrodė baisu. Tačiau taip nėra. Nors su reabilitantais dirba misionierius Vaidas, o mes, misionierės, su jais turime rytinę maldą, šv. Rašto skaitymą, aptarimą. Teko darbuotis virtuvėje, gaminant visiems pietus. Įdomu, smagu su jais bendrauti. Aš mokausi iš jų, manau, kad ir jie mokosi iš mūsų.

Mes prisidedame prie brolių kapucinų vykdomos veiklos parapijoje. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dirbame ,,Carito“ vaikų dienos centre. Su vaikais, kurie yra nuo pirmos iki šeštos klasės, viena yra dešimtokė, žaidžiame, skaitome Bibliją, adoruojame, piešiame, turime keramikos užsiėmimus, stengiamės linksmai, prasmingai leisti laiką. Jau lyg ir vienas prie kito pripratome, tačiau vaikų maištas yra visada. Iš pradžių galvojome, kad mus nori išbandyti, tačiau tai tęsiasi. Užsiėmimų metu norėdavosi viską mesti, prarasdavai kantrybę ir norą išvis ką nors daryti, apimdavo neviltis. Pagalvoji, kaas ką mokina, ar mes juos, ar jie mus. Mane moko ieškoti būdų, kaip su jais bendrauti, prie jų prieiti, moko priimti juos tokius, kokie yra ir nebandyti jų perkeisti pagal save. Tačiau kaip kiekvienoje šeimoje, taip ir čia būna visko: ir juoko, džiaugsmo, kivirčų, pykčio, nesusipratimų, draugystės. Kita veikla, kuria užsiimame, tai yra evangelizacija. Turbūt kyla klausimas, kas tai? Evangelizacija- gerosios naujienos skelbimas praeiviams gatvėje. Kalbamės su žmonėmis apie Dievą. Skirtingai žmonės reaguoja: vieni, bendrauja maloniai, kiti piktai numoja ranka, nepakėlę galvos nužingsniuoja toliau, kiti su baime žiūri ir galvoja, ar nesame jehovos liudytojai, kaskart reikia patikinti, kad ne, kad esame krikščionys katalikai, tačiau nepatikliai nukulniuoja. Kaskart kai tenka eiti evangelizuoti, tai vyksta su našta, tartum ant kupros būtų uždėtas akmuo, tačiau grįžimas po evangelizacijos pripildo širdį džiaugsmu, entuziasmu veikti, daryti dėl Jėzaus, dėl žmonių.

Gerąją naujieną skleidžiame kiekvieną trečiadienį nakvynės namuose bei ketvirtadienį žmonėms, besirenkantiems patalpose po bažnyčia. Kartu su jais giedame, šloviname Viešpatį, skaitome šv. Raštą bei pasotiname maistu- duona ir kitais produktais. Pirmą kartą buvo smalsu, gal kiek ir baisu, nes nežinai, kas laukia ir kaip viskas vyksta, kokie žmonės susirenka. Tačiau buvimas su žmonėmis teikia džiaugsmą. Labai svarbu tiesiog būti, parodyti žmogui dėmesį. Jie taip pat džiaugiasi mūsų atėjimu. Bandome jiems parodyti, kad nėra niekuo menkesni už kitus, mažiau verti.

Prisidedame prie rekolekcijų organizavimo bei ,,Alfa“ kurso rengimo. Organizavome paaugliams rekolekcijas, taip vadinamas ,,Oasis“. Buvo iššūkis, nes nei vienai neteko tokio dalyko organizuoti, tačiau su Dievo pagalba, vedimu pavyko. Paaugliai patyrė neišdildomų dvasinių išgyvenimų. Šventoji dvasia veikė. Buvo žaidimų, šokių, mokymų, šlovinimo. Teko tarnauti Marijos mokyklos rekolekcijose: skaityti konferenciją, prisidėti prie šlovinimo vedimo, vesti meditaciją. Džiaugiuosi įveikusi baimes ir pabandžiusi daryti dalykus pirmą kartą. Pavyzdžiui, pirmą kartą Vilniuje vykusiose rekolekcijose vedžiau meditaciją. Labai nervinausi, nežinojau nei kaip vyks, nors ruošiausi, tačiau nepasitikėjau savimi. Po meditacijos apėmė ramybė. Galėčiau palyginti tą savijautą su audra, kuri labai siautė, o po to visiškas nusiraminimas, tarsi audros nį nebūta. Neabejoju, kad dar lauks nemažai audrų vidinių, išorinių, tačiau svarbiausia neprarasti pasitikėjimo Dievu ir Jam visa pavesti.

Kristina Veiknis

Norintys daugiau sužinoti apie misionierius arba tapti jais kreipkitės adresu:

R. Kalantos 38, Kaunas, tel. 8 37 453028, el. p. kapucinai@icloud.com,

Paauglių formacinė programa „OASIS“

 

Jaunimo rekolekcijos – „OASIS“

Šiandien dauguma žmonių visiškai pasiklydo tarp pasaulio tuštybės ir netikro, veidmainiško buvimo vieniems su kitais… Žmogus bėga pats nuo savęs, o tai sukelia katastrofas jo gyvenime. Viskas pasidengia netikrumu ir per daugybę kaukių tampame skurdžiomis su daugybe bokštų pilimis be pamatų, be langų ir be durų. Nes mes neįsileidžiame jokių žvilgsnių, jokių svečių, nors ir labai norime. Ir plėšomės, plėšomės, plėšomės… Juoda? Liūdna? Baisu? Tuomet pradedame plėšyti kitus. Norisi rėkti? Ne, geriau negalvoti. Nebūti vienam. Nebūti tyloje. Duokit triukšmo, svaigalų ir tokių pačių žmonių, kaip mes, tapusių šešėliais. Žmogus – uždaras kevalas. Bet mes pavargstame nuo savo uždarumo, nes trokštame būti laimingi. Ir pradedame ieškoti savojo laimės kelio.

Pirmiausia tai turėtų būti kelias į save. Iššūkis! Kasdienis pasaulis, kuriame atrandame save jau esančius, gali būti suprastas tik per ilgą ieškojimų kelią. Ir kai pradedame ieškoti buvimo kasdieniame pasaulyje prasmės, mes suardome kasdienybės tėkmę ir tampame dėmesingi tam, kas anksčiau buvo savaime suprantama. Tuomet galima pradėti kalbėti apie mūsų dvasinį pasaulį.

Patirti, kad turime dvasią, o ne tik kūną ir sielą, dažnai padeda rekolekcijos. Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiame iš įprastinės veiklos, susitelkiame dvasiniam gyvenimui. Jos būna skirtos suaugusiems, studentams, paaugliams, vaikams. Vienos iš paaugliams ir vaikams skirtų rekolekcijų – tai OASIS, tarptautinė vaikų ir paauglių programa, skirta padėti jiems susitikti su Dievu, užmegzti asmeninį santykį. Tai evangelizacinės rekolekcijos, kurių metu formuojama asmenybė, geras žmogus, krikščionis. Pats programos pavadinimas OASIS reiškia oazę. Tai simboliška kryptis į vietą, kurioje galime atsigaivinti ir pabūti Dievo artume, atsigerti Jo vandens, teikiančio gyvybės. Oasis – tai oazė mūsų kasdienybės dykumoje, sumaištyje, skubėjime. Tai galimybė sustoti ir pabūti su savimi, su kitais ir su Dievu. Bet pabūti kitaip – išgyventi tikrumą, mokytis būti čia ir dabar, panirti į esamą akimirką ir ja džiaugtis. Nes tik čia ir dabar įmanoma bandyti pasotinti savo alkį. Širdis atitirpsta. Delnai sušyla. Greta esančių veidai nuostabiai keičiasi, žvilgsniai skaidrėja ir gilėja. Ašaros ir juokas. Tokie nuoširdūs. Malda. Perskverbia ir supurto. Kas aš esu??? Ką aš slepiu pats nuo savęs?

Kiekvienas esame ypatingas ir kiekvienam svarbu pažinti save, tikrą, be kaukių. Nes kelias į save – tai kelias pas Dievą. Tai ir buvo stengiamasi padėti patirti ir išgyventi OASIS vienos dienos rekolekcijose dalyvavusiems jaunuoliams. Tai buvo kitoks, ypatingas šeštadienis J 2016 m. sausio 30 diena. Susipažinome, žaidėme, bendravome, meldėmės ir šlovinome Dievą, džiaugėmės bendryste, mokėmės prieiti prie kiekvieno, klausėmės mokymų apie buvimą savimi, apie kaukes, kurias dažnai nešiojame ir drąsą jas nusiplėšti, apie tai, kaip kurti gražius ir į tikrą meilę vedančius santykius. Šokome, krykštavome, vaidinome. Neužmirštant Gailestingumo jubiliejaus, didelis dėmesys buvo skiriamas Gailestingumo vainikėliui, pritaikant jį jaunimui suprantama kalba. Buvome visokie – linksmi, žaismingi, besidžiaugiantys, bet taip pat ir susimąstę, trokštantys, nuliūdę, išgyvenę susitikimą su pačiu Ypatingiausiu Asmeniu – Švč. Trejybe. Susitaikinimo pamaldos, adoracija, Atgailos sakramentas, užtarimo malda, Šv. Mišios, šlovinimas. Buvo taip gera ir jautru matyti, kaip Viešpats liečia paauglių širdis, kaip prausia ir skaidrina juos jų pačių ašaromis…

Keletas atsiliepimų iš rekolekcijų dalyvių. Diana (16 m.): „Labiausiai įsiminė adoracija ir kai kalbėjome gailestingumo vainikėlį. Buvo gera matyti tiek jaunų žmonių rekolekcijose. Oasis metu patyriau džiaugsmą, radau vidinę ramybę, susiradau daug naujų draugų. Sužinojau apie meilės rūšis. Rekolekcijose Oasis dalyvavau jau 3 kartą. Labiausiai patiko grupių „Chėbra“ ir „Kam“ koncertas. Laukiu kitų rekolekcijų.“

Audra (13 m.): „Man patiko Oasis, man tai buvo nauja. Patyriau labai gražių ir nuostabių dalykų. Visi buvo labai draugiški. Labiausiai patiko intriguojanti popietė ir laisvas laikas.“

Renalda (13 m.): „Man ten labai patiko, norėtųsi, kad būtų dar Oasis, nes buvo žiaaauriai smagu, ir mane ta diena žiauriaaai palietė. Kažkaip nežinau, net jaučiuos geriau.“

Vakaro pabaigoje – visas Kauno Petrašiūnų vienuolyno sienas sudrebino grupių „Kam“ ir „Chėbra“ koncertas bei atviri ir nuoširdūs muzikantų liudijimai. Tai buvo kupina palaimos diena – nuostabi ir ypatinga, nes kiekvienas iš mūsų – YPATINGAS!

Ačiū, Tau, Viešpatie, už brolius kapucinus ir už jų degančias širdis dėl jaunimo evangelizacijos! Kviečiame į savaitgalio (3 dienų) Oasis rekolekcijas 201ų m. liepo 13-16 dienomis Paulių kaime. Registracija el. p. milda.lietuvaite@gmail.com