Asmenys, dažnai kalbėdami ar rašydami apie maldą tvirtina, jog malda, tai proto kreipimas link Dievo, žodžiu, darbas intelektualinėje plotmėje. Jėzaus Teresė tvirtina, jog „mąstomoji malda (…) yra draugystės išraiška (santykis), nuolat atnaujinant (tą ryšį) vienam pačiam su Tuo, apie kurį žinome, jog mus myli“

Malda – tai abipusis reikalas: Dievas, kuris ieško žmogaus ir besimeldžiantis asmuo, kuris ieško Dievo.

Maldoje svarbiausia su Kuo esi arba trokšti su Juo būti; mažiau svarbu ką sakau arba ką darau. Malda yra labiau mylėjimas, negu intelektualinis apmąstymas. Malda turi būti dviejų asmenų susitikimas, nei reikalų tvarkymas. Maldoje reikalinga tyla, vienuma, jog galėtum pastebėti, suvokti ir išgirsti Kitą. Malda, tai labai gerų draugų buvimas ir bendravimas. Tam meilės pabuvimui ieškok geriausio laiko, vietos ir kitų dalykų, padedančių susitikti Dievą, kuris yra Meilė. Meilės patirtis stipriai keičia mus, nes ji yra gėris. Stenkis dažniau būti su Juo, klausytis ir mokytis dialogo, o ne monologo.

Paruošta pagal „Fichas de Oracion“ , Monte Carmelo, Burgos 1998

Malda – mane perkeičiantis meilės santykis su Dievu

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *