Aš esu studentė, kuri patyrė Viešpaties malonę kelyje nuo nuodėmės tamsos iki meilės ir taikos šviesos. Mano pirmasis, visiškai atsitiktinis ryšys su pornografiniu turiniu prasidėjo vidurinėje mokykloje. Didžiausia klaida slypėjo tame, kad aš tam atsivėriau ir pasidaviau destrukcijos procesui, kurio pati negebėjau sustabdyti. Pirmiausia draugė man davė paskaityti kažkokią knygą, po to į rankas pateko pornografinis filmas – ir taip prasidėjo grandininė reakcija, kuri tęsėsi keletą metų… Mano protas pasidavė šio narkotiko poveikiui ir ieškojo šio turinio produktų. Susidomėjimas augo vis labiau. Tarytum kempinė bandžiau sugerti visas pornografines naujienas ir nebuvo dienos, kad tuo nesidomėčiau…

Mano pradinis nerimas, jog patekau į kažkokio blogio spąstus, kas iš  manęs atima laisvę ir orumą, buvo apmalšintas leidiniuose, kad tai yra natūralus brendimo laikotarpis, kad tai yra pažanga ir yra visiškai normalu. Šie žodžiai tuomet buvo tarsi balzamas mano sąžinės priekaištams ir uždegė man žalią šviesą masturbacijai – kitam, ,,labiausiai progresyvių‘‘ pasiektam lygiui… Žala, kurią pasidariau sau, tikriausiai slėgs mane iki gyvenimo pabaigos. Ryšys su hedonizmu negrįžtamai sunaikino manyje kažką labai intymaus, kažką, kuo norėjau pasidalyti ateityje su tuo vieninteliu, Viešpaties man skirtuoju.

Vienu momentu pajutau savyje kaltės jausmą, pasibjaurėjimą savimi ir bejėgiškumą išsivaduoti iš šių šėtoniškųjų pinklių. O įsitikinimas, kad Dievas mane atstūmė, dar labiau kartino šią situaciją. Kuo stipriau troškau išsikapstyti iš šio liūno, tuo giliau klimpau… Tuomet dar nežinojau apie Jėzaus meilę, kuria Jis apgaubia didžiausius nusidėjėlius. Tad savarankiškai ėmiau ieškoti išeities: susižavėjau filosofija ir Rytų religijomis, joga, vegetarizmu, mantromis ir t. t. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Stebuklo, kurio tikėjausi, vietoje atsirado tuštuma, pasimetimas ir chaosas…

Šioje situacijoje aš pradėjau studijas. Iškilo papildomos problemos ir mano kuprinė, kurią neatsakingai pildžiau keletą metų, man tapo nepakeliama. Jos svoris mane parklupdė ir galutinai prislėgė… Tada būtent suvokiau, jog kažkur pamečiau Dievą, kad taip mažai žinau apie Jį, nepaisant to, jog esu katalikė. Pradėjau Dievo prašyti atleidimo ir pagalbos keičiant savo gyvenimą. Neužilgo patekau į Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje grupelę, pamilau Jėzų, o Jis ,,didelius darbus atliko mano gyvenime‘‘ – pradėjo mane keisti, gydyti mano protą, širdį, emocijas… Padarė nepalyginamai daugiau nei visi drauge ,,bičiuliai‘‘ psichologai, gydytojai…

Suvokiau, kas mane tolino nuo Jo, kas mane žlugdė ir nuodijo. Pradėjau naują gyvenimo kelionę drauge su Jėzumi. Prisipažinsiu, jog lengva nebuvo: kritau, bet, nepaisant to, ėjau visą laiką pirmyn. Atsisakiau masturbacijos, nubraukiau visus kelius, vedusius blogio link. Aišku, tai, jog ištariau: ,,stop!”, iš karto neišsprendė problemos. Norėdama išlikti teisingame kelyje, privalau tai kasdien kartoti, nes suklupti galiu bet kada.

Mielieji! Aš noriu pasakyti, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jis nori kiekvienam ištiesti pagalbos ranką, nežiūrint į tai, kiek žmogus yra susitepęs! Jis mus myli begaline meile ir trokšta vesti mus šventumo link! Pradėkime kovą su tuo, kas mus murkdo nuodėmėje. Kasdienė malda, Šventojo Rašto skaitymas, dažna išpažintis, šv. Mišios – tai nenugalimas ginklas. Jei dar neatsidavei Viešpačiui ir Jo vedimui, tuoj pat, nieko nelaukdamas(a) ženk šį žingsnį… pats(pati) įsitikinsi!

Šlovė Viešpačiui už viską, ką padarė mano gyvenime!

Agnieška

Milujcie sie 2018, nr 1

Vertė V. T.

Liudijimas: per sunki kuprinė

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *