„Rožinio malda gali išgelbėti net didžiausią nusidėjėlį. Net labiausiai varginama siela gali sutraukyti velnio pančius. Nėra nė vieno, kuris negalėtų pasinaudoti gelbėjimo lynu, kurį Dangaus Rožių Karalienė meta iš dangaus žemėn viltį praradusioms, šio pasaulio audrų blaškomoms sieloms“.

 

Tokius žodžius Bortolas Longas (Bortolo Longo) rašė knygoje apie Pompėjoje Mergelės Marijos padarytus stebuklus. Šie žodžiai liejosi iš jo asmeninės Dievo gailestingumo patirties, įgytos per Marijos užtarimą.

Bortolas augo labai religingoje šeimoje. Jaunystėje studijavo teisę Neapolio universitete, įgijo daktaro laipsnį. Jis tapo tuo metu paplitusių antiklerikalinių įtakų auka ir atsidėjo okultinėms praktikoms. Daugelį metų jis buvo okultizmo mokytoju, dalyvaudavo prieš popiežių nukreiptose demonstracijose ir viešai tyčiodavosi iš katalikų kunigų. Nepaisant to, kad buvo giliai įklimpęs į nuodėmę, iš Dievo malonės patyrė gilų atsivertimą, pakeitusį jo gyvenimą. Prieš atsivertimą Bortolas labai kovojo su piktuoju, nenorėjusiu jo paleisti. Patirdamas didelę krizę, jis viduje išgirdo balsą, sakantį: „Jei nori užsitikrinti išganymą, skleisk atsidavimą rožinio maldai. Atsimink Marijos pažadą: „Kas skleidžia atsidavimą rožinio maldai, nepražus!“ Kamuojamas nevilties ir netikrumo dėl išganymo, kankinamas savižudiškų minčių, Bortolas patikėjo save Dievui per Mariją, drauge pasitikėdamas ir jos pažadu. Jis įstojo į trečiąjį dominikonų ordiną. Bortolas visiškai atsidavė Marijai, ir ji galėjo laisvai veikti per jį.

Intensyvus dvasinis gyvenimas gražioje, kvapą gniaužiančioje Pompėjos Mergelės Marijos šventovėje (šiuo metu ji žinoma visame pasaulyje), našlaičių namai, prieglaudos kalinių vaikams, vaikų darželiai, mokyklos ir dirbtuvės, spaudos parduotuvė, siuvimo cechas jaunimui, žurnalas Naujosios Pompėjos rožinis, Šventojo rožinio seserų kongregacija – tai tik keletas labiausiai matomų pasitikėjimo ir visiško atsidavimo vaisių. Šis niūrus miestas, nepaprastai nukentėjęs nuo vulkano išsiveržimo, tapo Dievo šlove spindinčia vieta. Tai – vieta, kurioje Rožinio Karalienė ir Dievo gailestingumo tarpininkė Marija apreiškia galią Kristaus, gydančio sergančius, surandančio paklydusius, apšviečiančio Jo ieškančius, pakeliančio nupuolusius, grąžinančio viltį ją praradusiems ir duodančio naują gyvenimą prislėgtiems, ištroškusiems ir įkalintiems.

Bartolo Longo, kurį Jonas Paulius II 1980 m. spalio 28 d. beatifikavo, gyvenimo istorija skelbia mums Gerąją Naujieną: savo Krauju Jėzus nuplauna kiekvieną, net didžiausio nusidėjėlio sielą. Jis apriša jos žaizdas, gydo, apreiškia joje ir per ją savo galią ir šlovę, jei tik siela su meilės ir atgailos dvasia atsiduoda į Jo rankas. Marija niekada nesiliauja rūpintis sielomis, kurios, žmogaus požiūriu, jau žuvusios. Ji niekada nepalieka savo vaikų nuodėmės, ateizmo, netikėjimo, sugedimo tamsoje ir kiekvieno asmeniškai ieško. Ji nesierzina dėl žmogaus vargų, nesiskaudina dėl jo puikybės. Ji trokšta pavesti žmogų savo Sūnaus globai. Marija dalyvauja dvasinėje kovoje, vykstančioje kiekvieno mūsų gyvenime; kitaip piktasis priverstų mus atmesti išgelbėjimą, kurį Jėzus per savo kančią ir mirtį laimėjo ir siūlo visiems ir kiekvienam iš mūsų. Šėtonas iš visų jėgų stengiasi sugadinti šią nuostabią dovaną. Deja, daugelis pasiduoda jo klastoms ir apgaulėms. Tie, kurie su pasitikėjimu atsiduoda Marijai, gali pasitikėti jos apsauga nuo šių pasalų. Jie gali būti tikri, kad bus Marijos vedami į išganymą pačiu tikriausiu ir nepavojingiausiu keliu. Marija nori, kad vis labiau pažintume Dievą ir ligi galo vykdytume Jo valią. Marija neatstums nė vieno, su pasitikėjimu jai save pavedančio.

Patikėti save Marijai reiškia jos prašyti visko: prašyti, kad pasakytų, ko tikisi iš mūsų tam tikroje situacijoje, nuolat būti su ja, įsileisti ją į pokalbį, augti jos meilingame žvilgsnyje, atiduoti jai save kaip jos turtą, leisti jai mus viskame pasitelkti (neaišku). Patikėti save Marijai – tai atiduoti jai savo mintis, pojūčius, jausmus, gebėjimus, leisti jai mumyse gyventi, veikti ir mylėti, taip pat būti pasiruošusiems daryti tai, ko ji iš mūsų trokšta.

Ko Marija nori iš mūsų? Motinos klausimas, užduodamas mums dabar, yra tas pats, kurį ji uždavė piemenėliams Fatimoje: „Ar norite pasiaukoti Dievui ir prisiimti visus Jo siunčiamus kentėjimus kaip atsilyginimą už nusidėjėlių atsivertimą?“, „Kasdien melskitės rožinį už taiką pasaulyje“, „Aukokitės už nusidėjėlius kartodami: „O Jėzau, dėl Tavo meilės aukojuosi už nusidėjėlių atsivertimą ir nuodėmių prieš Nekaltąją Marijos Širdį atitaisymą“.

Vaikams Fatimoje parodžiusi baisų regėjimą apie pragarą, Mergelė Marija pasakė: „Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai (…). Daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia“.

Vėliau Fatimoje Mergelė Marija, Rožinio Karalienė, šiais ypatingais žodžiais kreipėsi į seserį Liuciją: „Pasigailėk savo Švenčiausios Motinos Širdies! Ją gaubia erškėčiai, kuriais nedėkingi žmonės bado kiekvieną akimirką, ir nėra kas atsilyginimo aktu juos nuimtų. Bent tu pasistenk mane paguosti! Sakyk, kad aš pažadu padėti mirties valandą ir suteikti išsigelbėti reikalingų malonių tiems, kurie atsilyginimo intencija penkis pirmuosius mėnesių šeštadienius iš eilės prieis išpažinties, priims šv. Komuniją ir bent ketvirtį valandos vienysis su manimi, kalbėdami ir apmąstydami vieną rožinio dalį“.

Kaip atlygį už tokį patiklų atsidavimą ir bendradarbiavimą su Marija laimint širdis Jėzui, Švenčiausioji Motina pažada: „Niekad tavęs nepamiršiu. Mano Nekaltoji Širdis bus tau prieglobstis ir kelias, vedantis pas Dievą“.

 

Malgožata Rodomoka

Mylėkite viens kitą, nr. 2, 2014

 

 

 

Pamaldumas Nekaltajai Marijos Širdžiai

(penkis pirmuosius mėnesių šeštadienius iš eilės)

 

Tas, kuris įsipareigoja šiam pamaldumui, išgelbsti daug sielų nuo amžinos pražūties ir apsaugo pasaulį nuo nelaimių, kylančių iš žmogaus nuodėmingumo. Fatimoje Švč. Mergelė Marija sakė: „Jei žmonės neatsivers, Dievas leis tokią bausmę, kokios pasaulis niekada nėra matęs. O, jei tik žmonės pažvelgtų į savo sielos gelmes ir gailėtųsi už nuodėmes!“

Šiuo pamaldumu prašoma Dievo gailestingumo didžiausiems nusidėjėliams ir atitaisomos šventvagiškos kalbos prieš Švč. Motinos Nekaltąjį prasidėjimą, Nekaltybę ir ją pačią, kaip Dievo Motiną. Juo meldžiama Dievo gailestingumo už šventvagystes tų, kurie bando vaikų širdyse įdiegti abejingumą religijai, panieką ar net neapykantą Jėzui ir Jo Nekaltajai Motinai, taip pat niekinančių ją ir jos šventus paveikslus.

Tas, kuris įsipareigoja šiam pamaldumui, atsiliepia į Švč. Motinos prašymą: „Bent tu pasistenk mane paguosti! Sakyk, kad aš pažadu padėti mirties valandą ir suteikti išsigelbėti reikalingų malonių tiems, kurie atsilyginimo intencija penkis pirmuosius mėnesių šeštadienius iš eilės prieis išpažinties, priims šv. Komuniją ir bent ketvirtį valandos vienysis su manimi, kalbėdami ir apmąstydami vieną rožinio dalį“.

 

 

 

 

Pasiaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai, Sielų Karalienei, aktas

 

Nekaltoji Jėzaus ir mano Motina, sielų Karaliene! Sekdamas(-a) palaimintojo Jono Pauliaus II pavyzdžiu, šiandien sakau tau totus tuus (tota tua) – visas(-a) tavo. Visa, kas mano – tavo. Tau mano protas, širdis, valia, kūnas, pojūčiai, emocijos, atmintis, žaizdos ir silpnybės. Tau mano gyvenimas nuo pradėjimo akimirkos, dabartis ir ateitis, fizinio kūno mirtis, kiekvienas žingsnis, žodis, veiksmas ir mintis. Nekaltoji Širdie, tau patikiu savo šeimą ir visa, ką turiu. Aukoju visus darbus, maldas ir kentėjimus. O geroji Motina, gelbėk visus, kuriuos myliu, ir mane patį nuo piktojo klastos. Išmelsk mums malonių, reikalingų perkeisti širdžiai, fiziškai ar dvasiškai išgyti. Vesk mus gyvenimo keliu ir naudok savo Sūnaus, pasaulio Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus, iš kurio kyla visas gėris, tiesa ir gyvenimas, Karalystei statyti. Amen.

Liudijimas: Patikėk save Marijai!

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *