Buvo vakaras prieš Kūčias, 2005 metai. Tą dieną į mano kūną sulašino du maišelius kraujo. Žinau, buvau miręs. Tą lemtingą naktį norėjau būti vienas. Savo šeimai pasakiau „Sudie“, tardamas: „Noriu numirti taip ramiai, kaip Jonas Paulius II“.
Prieš metus stebėjau, kaip ramiai, pasauliui stebint, mirė popiežius. Visai užmiršau, kad kol buvo gyvas, jis man nieko nereiškė – išskyrus tai, kad leido didžiuotis tautiečiu, užimančiu tokį postą Vatikane.
Grįžau namo. Taip, iš tikrųjų bijojau mirties, ir tą akimirką ji mane paliko. Bijojau, ir tai paskatino mane kalbėti Tėve mūsų, Sveika, Marija, Tikėjimo išpažinimą ir Viešpaties angelą. Pati baimė mane pastūmėjo tylioje maldoje kreiptis į Joną Paulių II. Prašiau jo, kad mirties akivaizdoje galėčiau ramiai, taip kaip jis, atsisveikinti su šiuo pasauliu. Labai keista: vos tik apsisprendžiau, ėmiau kalbėtis su juo, lyg jis būtų šalia, mano dešinėje.
Neįsivaizduoju, kiek laiko su juo kalbėjausi. Kiek laiko jums reikėtų bendrauti neskubant, pasitikint ir jaučiantis saugiam, jei būtumėte gyvenę be Dievo septyniasdešimt metų? Pasakojau savo istoriją, kol pajutau ramybę, paskui užmigau.
Kitą rytą nustebinau savo šeimą – paruošiau pusryčius. Nuostabi sveikata! Tą dieną gėrėjausi tvirta atletiško žmogaus sveikata. Vis dar dirbu. Gydytojas pasakė, kad tai – stebuklas. Už tai esu dėkingas savo žmonai. Kadangi neturėjau jokio supratimo, kas yra stebuklas, negaliu jo aprašyti. Buvau ateistas, karingas komunistas. Į gyvenimą žiūrėjau blaiviai. Labai gerai žinojau, kad progresuojantis prostatos vėžys reiškia mirtį. Nepaisant visko, vis dar buvau gyvas. Ėjau atsakingas pareigas ir toliau gyvenau, širdyje slaptai tikėdamasis pasveikti.
Nepaprasta aplinkybė – jūs pasakysite? Sutinku. Bet tai buvo tik nuostabi ligos pabaiga – nepaprastai sukrečianti pabaiga, atsižvelgiant į ligitolinę mano gyvenimo patirtį.
Gimiau 1934 m. pasiturinčioje pamaldžioje šeimoje. Per Antrąjį pasaulinį karą padėjau kaliniams, įpratau įslinkti ir išsprukti iš šalia miesto esančios koncentracijos stovyklos. Tada buvau septynerių metų (turėjau būti narsus). Brangioji motina mane išmokė maldų. Iš meilės jai iki šios dienos likau joms ištikimas. Viena iš mano vyresniųjų seserų dalyvavo Lenkijos pasipriešinime, kita ištekėjo už svarbaus darbuotojo – komunisto. Būtent ji po motinos mirties mane atėmė iš tėvo ir atidavė į valstybinius vaikų namus, kuriuose religijai nebuvo vietos.
Pokario laikotarpiu mūsų šalyje vyko ideologinis pasipriešinimas Dievui ir nacionalinei nepriklausomybei. Netrukus tapau komunistinės Lenkijos jaunimo asociacijos nariu (LJA), nors kita sesuo (kuri kovojo pasipriešinime) mane buvo nuvedusi pirmosios Išpažinties ir Pirmosios Komunijos.
Baigęs vidurinę mokyklą, buvau išlydėtas į partijos vadovaujamą karo kolegiją. Po šešių mėnesių ėmiau vadovauti LJA. Tarnavau regione Bieszczady, kovojau su Ukrainos nacionalistais. Mane nustebino (iki šiol prisimenu), kai nuo moters kaklo buvo nuplėštas didelis kryžius ir įmestas į atvirą židinį.
Vykdant kolektyvizaciją, linksmindavomės: eidavome pas valstietes, kurios gindavo savo valdas ir po traktoriaus ratais priguldydavo šventų paveikslų. Tikriausiai apie mane turėjo gerą nuomonę, nes buvau išsiųstas studijuoti į Sovietų Sąjungą ketveriems metams. Neklauskite, kur nuvykau ir kokios buvo studijos. Save visiškai pateisinau. Sužinojau, kas yra alkis, ir išmokau išgyventi. Esu ištvermingas kaip užgrūdintas desantininkas.
Sugrįžęs į Lenkiją, tapau atsakingas už valstybinius vaikų namus, kuriuose brutaliai naikinau jų gyventojų sąžines. Sistemos priešininkai, įskaitant katalikus, buvo mano priešai. Vėliau dirbdamas visu etatu LJA ir būdamas Komunistų partijos komiteto nariu, tyčiojausi iš Bažnyčios, nuversdavau kryžius. Kaip sakiau, popiežius man nieko nereiškė. Vienos jo piligriminės kelionės į Lenkiją metu labai ramiai stovėjau priešais jį, priimdamas šventą medalį iš jo rankų, bet ir tada jis man nieko nereiškė. Medalį atidaviau kolegai – aistringam katalikui.
2004 m. man diagnozavo prostatos vėžį. Vis atidėliojau vizitą į ligoninę. Kai pagaliau sūnus per jėgą ten nuvedė, chirurgas pasakė: „Būtumėte palaukę dar tris minutes, ir jūsų šlapimo pūslė būtų plyšusi“. Po to ėjo chemoterapija, kelnaitės ir sauskelnės, skirtos nelaikantiems šlapimo – visus metus iki tos įsimintinos dienos prieš Kūčias.
Įdomu tai, kad, kovodamas su liga, stebėjau Jono Pauliaus II paskutinę agoniją ir mirtį per televiziją su tokiu susidomėjimu, kad pats nustebau. Bet niekas nepasikeitė iki tos dienos prieš Kūčias, kai buvau išgydytas.
Mano šeima pranešė vizituojančiam kunigui, kad pasveikau, bet tada buvo per anksti įforminti šį įvykį ir galvoti apie mano dvasinio gyvenimo pokytį. Niekada nesakiau, kad gyvenimas susideda iš nieko, – jis pilnas įvykių. Esu tvirtai įsitikinęs, kad gerasis Viešpats seka kiekvieną mūsų žingsnį. Mano istorija ir gauta ramybė tai paliudija.
2005 m. pirmąjį advento sekmadienį, 6.15 val., aš, pagyvenęs, nelabai išvaizdus džentelmenas su atvira cigarečių pakuote rankoje, liftu nusileidau į savo įstaigą. Viename aukšte į liftą įlipo vienuolė (ji buvo pakeliui į rytines šv. Mišias). Niekada anksčiau nebuvau jos matęs. Lifte buvome tik mudu. Ištariau paprastą religinį pasisveikinimą ir po to pasakiau: „Sese, Šventasis Tėvas Jonas Paulius II mane išgydė.“
Valandą kalbėjome lauke. Jai sakiau: „Bet, sese, iš tikrųjų, gyvenau nepadorų gyvenimą.“ Vienuolė paragino paruošti dokumentus apie stebuklą ir išsiųsti į Krokuvą. Pasiryžau bendradarbiauti, daviau jai savo adresą, ir išsiskyrėme. Vėliau vienuolė man sakė, kad šis pokalbis jai paliko tokį įspūdį, jog visai pamiršo, kur aš gyvenu. Bet ji neužmiršo pagalvoti: „Turėčiau paklausti bičiulio apie išpažintį.“ Kitą rytą ją susitikau priešais pastatą, kuriame gyvenau. Susitarėme susitikti ir kalbėjomės. Ir taip, po penkiasdešimties metų, pradėjau ruoštis išpažinčiai ir šv. Komunijai. Tai buvo antrasis Jono Pauliaus II stebuklas – didesnis negu pirmasis. 2006 m. per Kūčias mano žmona ir aš priėmėme šv. Komuniją (ji – pirmą kartą po 36 metų).
Nuo tada kiekvieną mėnesį eidavau išpažinties, o šv. Mišiose dalyvavau bent kartą per savaitę. Niekada neišsiskirdavau su savo rožiniu. Keletą dienų melsdavausi visus penkis slėpinius. Portfelyje turėdavau ne tik sumuštinių, bet ir maldaknygę, iš kurios melsdavausi. Melsdavausi kiekvieną dieną – ryte, autobuse, tramvajuje ir prieš eidamas miegoti. Niekada nepamiršiu, kaip galingas Dievo žodis man kalbėjo pradėjus lankyti katechetinius susitikimus, besiruošiant išpažinčiai. Dievas asmeniškai man kalbėjo! Taip pat maldoje kreipdavausi į palaimintąjį Joną Paulių II. Visada sulaukdavau jo pagalbos. Pridursiu dar vieną svarbų dalyką: visą gyvenimą, kiek prisimenu, stengiausi padėti žmonėms.

Mylėkite viens kitą, 2014, nr 3

Liudijimas: aš buvau ateistas

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *