Pradžioje prisipažinsiu, kad nebuvo  ir nėra lengva, tikėti, tuo tikiu, kuo tikiu: kad visada buvau ir esu Dievo rankose. Nors ne visda tai suvokiau. Būtent dėl to dažnai savo gyvenime nesugebėjau surasti tikrą kelią, save tame gyvenime. Esu lenkas. Gimiau 1975 metais, liepos 3 d. Lenkijos vakarinėje dalyje, netoli Vokietijos sienos. Toje dalyje Lenkijos gamtovaizdis man primena Lietuvą. Ten daug laukų, upių, ežerų, kalnelių, netoli tai Baltijos jūros. Mano tėvai Zdislavas ir Alina buvo paprasti žmonės, dirbo fizinį darbą. Turiu brolį Domininką ir metais jaunesnę seserį Oną. Jauniausias brolis Kristoforas tuojau po gimimo mirė. Kai turėjau keturis metus tėvai persikraustė į Lenkijos pietūs, Sileziją. Ten yra daug kasyklų ir buvo darbo tėvams. Tėvai mus stengėsi mylėti, kaip mokėjo, rūpinosi ir stengėsi patenkinti visus reikalingus poreikius. Bet svarbiausia ir didžiausia laimė buvo, kai tėvai mane atnešė į bažnyčią pakrikštyti. Tapau Dievo vaiku.

Žinoma, kad gyvenimas beveik neįmanomas be problemų. Vaikystė namuose nebuvo lengva. Vyravo tada Lenkijoje socialistinė santvarka. Parduotuvių lentynos buvo tuščios ir ilgos eilės, jei ką nors parduodavo. Reikėjo kartu su tėvais stovėti prie parduotuvių eilėse, kad ką nors nusipirktum kažko daugiau. Bet namuose trūko kitko, ko parduotuvėse nenusipirksi. Labiausiai trūko man, broliui, seseriai, tai  meilės namuose. Tėvai nesugebėjo vienas kitą apdovanoti meile, namuose dažnai kildavo barniai, nesutarimai, nuolat gyvenome baimėje, nes rodės, jog kiekvieną akimirką gali įvykti kažkas baisaus. Niekada nesikalbėdavome apie sunkumus, kuriuos kiekvienas išgyvenome.savo širdyje.Kiekvienas turėjo su tais jausmais kažkaip susitvarkyti. Todėl labai užsisklendžiau savyje.užsidariau savyje. Bijojau sustikti žmones, išeiti į kiemą pas draugus. Mokykloje būdavau  tarp klasiokų o grįžęs namo likdavau vienas. Taip tęsėsi iki vidurinės mokyklos baigimo. Kai gavau brandos atestatą, man buvo 20 metų (mokiausi kolegijoje) ir tada suvokiau, jog esu visiškai vienas. Neturėjau sukuo pa bendrauti, pas ką nueiti. Tada mane pripildė baisus liudesys… Visada eidavau į bažnyčią, bet tada nežinojau, jog Dievas laukia manęs ir nori išlaisvinti iš vidinių pančių: iš baimės, iš nepasitikėjimo savimi, iš savęs nepriėmimo.

Tai buvo 1995 metais, kada be tikslo klaidžiojau po miestą, ir „netyčią“ pataikiau, kai gatvėje buvo skelbiama Evangelija Ribniko rotušės aikštėje. Išgirdau daugelio žmonių liudijimus, kaip Dievas veikia ir pakeitė jų gyvenimus. Išgirdau, kaip Dievas išlaisvina iš alkoholio, narkotikų, kaip žmonės pasikeisdavo net kalėjimuose. Klausiausi ir galvojau, kad ir aš norėčiau kažką tokio panašaus patirti. Maniau, jei Dievas išlaivina nuo priklausomybės narkotikams, alkoholiui, nusikalstamo gyvenimo būdo, tai kodėl nagali mane išlaisvinti iš nevilties, liūdesio, kuriame gyvenu? Nes pamačiau, kaip gražiai ir džiaugsmingaii galima gyventi, bet suvaokiau, jog aš taip nesugebu. Veltui praleidau savo gyvenimą – pamaniau.Ten giedojo tokią giesmę: „Ką darysi, kai pamtysi Jėzų, ką padarysi, kai nebebus laiko, ką padarysi su savo gyvenimu?“. Tada suvokiau, jog šie žodžiai skirti man ir liūdesys augo. Ten buvo daug asmenų, iš įvairių Bažnyčios maldos grupių. Priėjo prie manęs trys asmenys ir pasiulė pasimelsti užtarimo malda. Sutikau, bet po tos maldos nieko nepajaučiau ir niekas neįvyko.Bet grįždamas namo, pramačiau, jog kažkas turi pasikeisti, kad negaliu gyventi tokioje nevilty ir beprasmiškai, kaip iki tol. Norėjau gyventi pilnatvišką gyvenimą., džiaugsmingai ir laisvai, kurį skiria Dievas. TIK DIEVAS!!!

Gavau lankstinuką, kur buvo nurodytos įvairios maldos bendruomenės. Viena iš studentų sielovados grupių patraukė mano dėmesį, nes ruošiausi studijuoti ir galvojau po vasaros atostogų prisijungti. Atostogos buvo sunkios, nes buvau pajutęs kitokio gyvenimo skonį, bet jis liko tik prisiminimuose. Užmegzti santykius su naujais žmonėmis buvo sunku, bet gyvenau viltimi. Pradėjau studijuoti gamtos apsaugos inžineriją Silezijos politechnikos universitete Glivicuose ir prisijungiau pie studentų sielovados. Ten teko iš naujo pažintį Dievą ir Kristų, naujai suvokti Bažnyčią, kaip bendruomenę siekiančių išganymo žmonių, džiaugsmingų, laisvų. Mokiausi bendruomenėje melstis, bedradarbiauti, ilsėtis. Mokiausi iš naujo atkuti santykį su savimi ir su kitu. Studijos nelabai patiko, jaučiausi nusivylęs. Norėjau keisti institutą, bet ištvėriau iki pabaigos mokslų: gavau diplomą. Jau studijų metais Jėzus pradėjo belstis į mano širdies duris ir siulyti atsiverti Jam daugiau, negi tik toks vidutinis katalikas. Atėjo mintys apie vienuolyninį gyvenimą. Girdėjau misionierų liudijimus apie Afriką, Pietų Ameriką, Ukrainą, Rusiją, Čekiją, kaip ten žmonės gyveną ir patarnauja jiems. Ribnike buvo du vienuolynai: verbistų ir pranciškonų. Domėjausi ir klausiausi apie misijonierius, vienuolijas. Nelabai norėjau klausyti tų minčių apie tą vienuolio pašaukimą. Kuo labiau bėgau nuo Viešpaties balso, tuo Jis garsiau aidėjo mano širdyje. Net ir baigus inžinierijos studijas 2000-siais metais. 2002 metais nusprendžiau tapti kapucinu. Kapucinus suradau per internetą, nes asmeniškai nepažinojau nei vieno kapucino. Kuo labiau jais domėjausi, tuo labiau kapucinai patiko: pradėjau dažnai lankytis jų internetinėje svetainėje. Galu gale parašiau broliams kapucinams ir jie mane pakvietė į rekolekcijas. Nuvažiavau ir pamačiau, kad suradau tą, ko ieškojau. Vyko vidinė kova: kovojau su savomi „BŪTI ar NEBŪTI??? KĄ PASIRINKTI??? Bet atėjo laikas ir suvokimas, kad Dievui pasakiau – „TAIP“. Pranešiau tėvams apie savo apsisprendimą ir tai buvo vienas laimingiausių mano gyvenimo dienų.  2002 metais paskutinį kartą Lenkijoje lankėsi Jonas Paulius II, dalyvavau Šv. Mišiose Krokuvoje. Po jų nuvykau į pašaukimo rekolekcijas pas kapucinus, atsivežiau ir pridaviau dokumentus, kaip kandidatas į vienuolyną, kalbėjausi su kapucinų provincijolu ir grįžau namo. Grįžęs gavau atsakymą, jog esu priimtas į kapucinų vienuoliją. Pradėjau postulatą, pradinį etapą kapucinų vienuolijoje. Tada mūsų buvo 32, bet baigėme postulatą tik 24. Kitas etapas buvo naujokynas Mažosios Lenkijos Sendišovo miestelyje, kur jau gavau vienuolio rūbą: abitą. Po metų,  2004 rugsėjo mėnesį daviau pirmuosius laikinus įžadus ir Krokuvoje iš kart pasidėjo filosofijos ir teologijos studijos, kurias vainikavo teologijos magistro titulas. Po 5 metų studijų Krokuvoje daviau amžinuosius: neturto, paklusnumo ir skaistumo įžadus. Po to sekė diakonato ir kunigystės šventimai. Pirmoji darbo vieta buvo Piloje, netoli Poznanės. Ten 4 metus dirbau kapucinų Šv. Antano parapijoje. Ruošiau jaunimą sutvirtinimui, dirbau gimnazijoje katechetu, buvau atsakingas už altoriaus ministrantus ir pranciškonišką jaunimą. Kirbėjo manyje misionieriaus dvasia ir uolumas. Parašiau prašymą, jog noriu vykti į Lietuvą dirbti. 2014 metais atvykau į Kauną, kur pirmiausia mokiausi lietuvių kalbos. Patarnavau Lenkų bendruomenei Kauno Šv. Kryžiaus parapijoje sekmadieniais, seserims kazimierietėms Pažaislyje, buvau atsakingas už jaunimą Petrašiūnų parapijoje, Neokatechumenato bendruomenę ir naujai susikurusią Šv. Pranciškaus bendruomenę. Dalyvavu maldose ir evangelizacijoje nakvynės namuose, Pravieniškių kalėjime vedžiau Alfos kursą. Nuo 2017 metų kovo 20 dienos esu paskirtas į naują susikurusi kapucinų Šv. Pranciškaus vienuolyną Pauliuose. Ten vedame rekolekcijas jaunimui, dalyvauju Marijos mokyklos rekolekcijose, skelbiu Dievo Žodį atlaiduose ir vedant susikaupimo dienas. Tai labai džiugus laikas, Dievo laikas, kai jautiesi reikalingas Dievui ir žmonėms, nes matai prasmę, džiaugsmą ir Dievo veikimą. Dėkoju Dievui už nuostabų namo pašaukimą: būti ir tarnauti kapucinų bendruomenėje.

Tėvo Pijaus balsas, nr 28, 2018

Liudijimas: brolis Andžejus Biniek OFMCap „Mane pašaukė…“

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *