Marijos mokyklą pradėjau lankyti nuo 2018 m. rudens. Taigi, šių metų pavasario sesija man buvo trečias apsilankymas Marijos mokykloje.  Kaip ir pirmuosius kartus labai laukiau sesijos, kadangi jos metu praleistos valandos užima ypatingą vietą mano ir kitų žmonių gyvenimuose.

Tačiau, priartėjus paskutinėms dienoms prieš sesiją pajutau, jog laukimas pavirto į kažkokį neigiamą jaudulį. Tarsi kokios baimės pradėjo mane pulti – ar tikrai viskas bus gerai; ar tikrai brolis paims mano mažamečius vaikus ir nuveš pas močiutes; ar tikrai mano vaikai nesusirgs; ar tikrai močiučių sveikata nepašlis; ar tikrai mano netikintis vyras nepradės reikšti didelio nepasitenkinimo, kad aš vėl visą savaitgalį tarsi dingstu iš savo šeimos gyvenimo, ir t.t. ir pan. Tačiau, ačiū Dievui, visos aplinkybės kuo gražiausiai susiklostė, ir penktadienį apie 18 val. jau buvau brolių Kapucinų vienuolyne. Tačiau buvau ne tik aš – buvo kartu ir visos baimės mano mintyse. Ankstesnėse dviejose sesijose aš tiesiog tirpdavau iš laimės jau vien todėl, kad galiu būti tarp Marijos mokyklos žmonių, kaip sausa kempinė gerdavau kiekvieną žodį, pasakojimą, liudijimą. O šį pavasarį mano viduje buvo viskas kitaip – atsivežtos baimės neleido susikoncentruoti ir klausytis pirmųjų konferencijų. Vis kamavo tokios mintys kaip: „Juk tu esi dviejų sūnelių mama – kaip dabar visą savaitgalį skiri tik sau, o juos „numetei“ pas močiutes? Vyresnysis sūnus kosti, o tu jį išvežei – gal jis dar daugiau susirgs? Vyras namuose, o tu jam net valgyti nepadarei, kambariai netvarkyti… Matai, draugė pasakė, kad nevažiuos į sesiją, nes negali sau leisti viso savaitgalio, o tu sau tai leidi – kokia tu mama, žmona, dukra? Ir t.t.“ Pradėjau su savimi kovoti: „Viskas, esu čia, nieko nebekeisiu, tikrai nėra nieko blogo mamai ir žmonai vieną savaitgalį metų ketvirtyje pasiimti sau – ne tik kad nieko blogo, bet taip ir reikia daryti. Juk kai pati neturiu vidinės ramybės, kaip aš galiu kitiems duoti? O be to, Dievas mane čia atvedė, tai Jo valia esu čia ir privalau paklusti Jo valiai – NORIU paklusti Jo valiai. Juk Marijos sesija – tai didžiausia dovana, kokią tik galiu gauti!“  Nuo tokių dviprasmiškų minčių net fiziškai pradėjau jausti, kaip galva tarsi pusiau pradeda plyšti. Pradėjo skaudėti galvą. Nors ir meldžiausi mintyse, sakydama: „Dieve, atiduotu visas šias mintis Tau“, vis tiek įkyrios mintys nenurimdavo (nors paprastai tokia malda man padėdavo). Taip praėjo penktadienio valandos. Grįžus namo, radau vyrą kaip niekad puikiai nusiteikusį, nebuvo nepasitenkinimo nei jo žodžiuose, nei elgesyje. Save įtikinėjau – TIKRAI VISKAS GERAI. Galvojau, ramiai išsimiegosiu, ir rytojaus dieną galvos skausmas pranyks (paprastai man galvos skausmas per naktį praeina). Deja, atsikėlus šeštadienio rytą vėl tos pačios mintys kaip lavina užgriuvo. Ir vėl kova. Per Šventojo Rašto meditaciją ypatingai sunku buvo raminti šurmulį mano galvoje. Protu suvokiau, kad tai piktojo puolimas, kad privalau atsilaikyti. Labai laukiau užtarimo maldos, kad galėčiau viską išsakyti. Po Šventojo Rašto meditacijos paskambinau močiutėms – jos džiaugsmingai pasakė, kad džiaugiasi anūkais, kad tikrai viskas yra gerai. Vaikai net telefonu su manimi nenorėjo kalbėtis – jiems taip smagu pas močiutes! O vyresniajam sūnui močiutė iškaitino kojas vonioje su druska, uždėjo druskos ant gerklytės ir jis nustojo kosėti. Taigi, iš tikrųjų VISKAS GERAI (save įtikinėjau tuo, kas buvo akivaizdu). Deja, puolimas tęsėsi, galva toliau „plyšo pusiau“. Tokios būsenos sulaukiau užtarimo maldos. Kai Jolanta su Povilu pradėjo už mane melstis, pradžioje pajutau, jog nebeskauda galvą. Net bijojau tuo patikėti, kad tik tas galvos skausmas vėl nesugrįžtų. Tada pradėjo rimti mintys ir mane užliejo neapsakoma ramybė. Kai Jolanta pasakė, kad matė vaizdinį apie mano vyrą, kad vyro mintyse jau vyksta perversmas, kad mano maldos už jo įtikėjimą nėra veltui, mane užliejo toks džiaugsmas, jog apsipyliau ašaromis. Dėkojau Dievui už Jo gailestingumą ir gerumą. O Povilas perskaitė ištrauką iš Šventojo Rašto Pirmojo Petro laiško 3 skyriaus 1-2 eilutės: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.“ Supratau, kad aš privalau būti dar geresnė žmona – ne žodžiais, bet savo elgesiu ir darbais. Visą sesijų laiką girdėjau du žodžius: „MEILĖ“ ir „DARBAI“. Ir tie žodžiai vis man kartojosi daug kartų – ar įsijungiu Marijos radiją važiuodama į/iš sesijos, ar vyksta konferencija, ar Šventojo Rašto meditacija, net tų dienų ištraukos iš Šventojo Rašto kalbėjo apie meilę ir darbus, taigi ta pati žinutė kartojosi daug kartų per dieną. Supratau, kad atėjo laikas man kaip Švč. Mergelei Marijai būti tyliai liudininkei. Viską nešiotis savo širdyje. Stengtis kiek įmanoma būti geresnei žmonai, mamai, draugei, bendradarbei. Tik taip paliudysiu tvirčiausiai, tik taip patrauksiu žmones prie Dievo. Taip pat be galo stipriai suvokiau, kaip aš esu sukaustyta puikybės. Suvokiau, kaip neapsakomai giliai pas mane yra įskiepyta konkurencija. Net ir tikėjime dažnai jaučiuosi pranašesnė už tam tikrus žmones, nors tai tikrai skamba juokingai. Net mano vyras pasakė: „Jūs, tikintys, (aišku, jis kalbėjo apie mane) laikote mus, netikinčius, prastesniais, žemesniais žmonėmis“ Suvokiau, kad atėjo metas dirbti su šiomis sielos žaizdomis, kad išlaisvinčiau savo širdį iš šių pančių, kurie mane skiria nuo kitų brolių ir seserų. Pasaulis nuo pat mūsų mažumės bruka konkurenciją visame kame. Jau mano pirmokas sūnus konkuruoja visur prieš savo brolį, prieš savo klasiokus. Jaučiu giliai širdyje, jog tai nėra gerai. Labai prašau Dievo, kad išlaisvintų mus iš šio bereikalingo, bereikšmio lenktyniavimo.

Ačiū Tau, Viešpatie, kad įkvėpei brolius kapucinus sukurti šią mokyklą, kad įkvepi nuostabius žmones dirbti ir patarnauti  šioje moykloje, kad sukvieti visus mus čia mokytis. Tai neįkainojamas laikas. Į nieką neiškeisčiau dienų, praleistų Marijos mokykloje – nei į muziejus, nei į renginius, nei į prabangiausią kelionę šiltuose kraštuose. Ir nors iš pradžių atrodo, jog tai aš dovanoju laiką Dievui, gaunasi atvirkščiai – tai aš gaunu dovanų laiko sau ir laiko pabūti su Viešpačiu. Tai yra mūsų sielų SPA. Po tokio savaitgalio pasisemiame jėgų grįžti į pasaulį ir su šypsena ir gerumu pasitikti visus žmones bei išspinduliuoti bent mažą dalelę šviesos, gautos iš mūsų Gyvojo Šaltinio. AČIŪ.

 

Aurelija

Liudijimas: atgaiva Marijos mokykloje

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *