(Fragmentas)

Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas religijos istorijoje buvo didelė naujovė. Senovės graikai atmetė pačią prisikėlimo idėją kaip visiškai nepagrįstą, todėl Graikijos kultūros atstovai labai sunkiai gali tuo patikėti. Štai kodėl šv. Paulius, pradėjęs pamokslauti Atėnuose, buvo išjuoktas ir ignoruojamas bei laikomas neraštingu, prietaringu savamoksliu (žr. Apd 17 ir 18).

Su tokiu pačiu netikėjimu susidurta pamokslaujant apie Jėzaus prisikėlimą ir žydų aplinkoje. Nė vienas žydas nesitikėjo, kad Mesijas mirs ir prisikels. Davidas Flaseras, žinomas senovės istorijos tyrinėtojas, rašė: „Jėzaus laikais visoje judaizmo istorijoje nebuvo nė vieno teiginio, kad Žmogaus Sūnus turės būti nužudytas ir prisikels.“

Naujajame Testamente kalbama apie Jėzaus prisikėlimą kaip išskirtinį, nepakartojamą įvykį (vienkartinį ir visiems laikams). Šis įvykis, viena vertus, grynai istorinis, kita vertus, išeina už istorijos ribų, yra antgamtinio pobūdžio, nepavaldus mokslinei analizei. Nė vienas žmogus nebuvo Jėzaus prisikėlimo, perėjimo į naują gyvenimo tikrovę, liudininkas. Tai įvyko uždarame kape, saugomame sargybinių. Kunigai ir fariziejai bijojo, kad „atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ (žr. Mt 27, 64). Tad imtasi priemonių bet kokiai apgavystės galimybei pašalinti.

Prisikėlęs Jėzus negrįžo į normalų žemiškąjį gyvenimą, kaip padarė Lozorius (Jn 11, 1–57), berniukas iš Najino (Lk 7, 11–17) arba Jajiro dukra (Mk 5, 21–43), kurie vėliau turėjo fiziškai mirti, kaip mirsime ir mes. Jėzaus prisikėlimas buvo perėjimas iš žmogaus kūno ir sielos mirties į pilnatvišką įsijungimą į Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą. Per tai pasireiškia vieno Trejybinio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – galybė.

Prisikeldamas Kristus patvirtino visa tai, ko mokė ir ką nuveikė žemiškajame gyvenime, bet visų pirma įrodė esąs tikrasis Dievas. Sinedrionas nuteisė Jėzų mirti tik todėl, kad Jis, būdamas žmogus, dėjosi Dievu, o tai žydų religijoje nepriimtina (žr. Jn 10, 33). Vis dėlto prisikeldamas Jėzus parodė turėjęs pagrindą taip sakyti. Iš esmės kiekvienas gali pasakyti: „Pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ (Jn 8, 58), bet ne kiekvienas tai pasakęs gali po mirties prisikelti. Prisikėlimas patvirtina, kad minėti žodžiai nebuvo pasipūtusio pranašo tuščia šneka ir kad Jėzus turi teisę prisiimti gyvojo Dievo vardą „AŠ ESU“ (žr. Iš 3, 14): Jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9).

Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė ne šiaip sau. Jis tai padarė, kad išgelbėtų mus ir „kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 15). Prisikėlęs Jėzus tapo amžinojo gyvenimo šaltiniu visiems žmonėms, per Jį Dievas parodo mums gailestingąją meilę, įveikiančią mirtį ir atleidžiančią nuodėmes. Dievo gailestingumas begalinis, Jis yra pasiruošęs atleisti ir nuolat pakelti mus po kiekvieno nuopuolio, išgydyti giliausias žaizdas, išlieti meilę ir ramybę. Dievo gailestingumo galią apriboti gali tik pats žmogus, jei neturi geros valios, nenori kreiptis į Kristų, atgailauti dėl savo nuodėmių ir sąmoningai priešinasi Dievo malonei bei tiesai. (Dives in misericordia, 13).

 

Mylėkite viens kita, 2016, nr 4

Kapucinai.net

Kun. M. Petrovskis TChr Pats svarbiausias įvykis žmonijos istorijoje

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *