Gimė 1923 m. balandžio 17 d. valstiečių šeimoje, Kuršėnuose. Tėvai Konstantinas ir Marija augino septynis sūnus ir keturias dukteris. Kazimieras lankė pradžios mokyklą Baubliuose, po to mokėsi Šiaulių amatų mokykloje. Pajutęs vienuolinį pašaukimą, jis pasibeldė į Plungės kapucinų vienuolyno duris.

Kazimierą vienuoliai išsiuntė tęsti studijų į Kauno gimnaziją, po to į Kauno kunigų seminariją. 1948 m. rugpjūčio 4 d. jis pradėjo novicijatą, gavo vienuolišką Antano vardą. Dėl priešiškos komunistų valdžios persekiojimų vienuoliai išsiuntė t. Antaną į Latviją. 1948 m. balandžio 17-21 d. priėmė subdiakono, diakono ir kunigystės šventimus, kuriuos suteikė latvių vyksupas Petras Strods. 1949 m. Rugpjūčio 5 d. Šiauliuose, atstovaujant vienuolyno gvardijonui t. Rokui Mačeliui, davė pirmuosius vienuolinius įžadus.

Komunistų valdžiai panaikinus visus vienuolynus, t. Antanui, slapta priėmusiam kunigystės šventimus, buvo neleista dirbti dvasininko darbo, todėl jis grįžo pas tėvą į Papilę.

1949-1951 m. dirbo tėvo ūkyje, patarnavo kaip zakristijonas Papilės bažnyčioje.

Tuo metu Lietuvoje vyko partizaninis karas. Vienas iš t. Antano brolių žuvo jame. Visa šeima 1951 m. ištremta į Sibirą. Ten t. Antanas dirbo miškų ūkyje, ruošė medieną.

1957 m. t. Antanas, grįžęs iš tremties, vasario 16 d. pogrindyje t. Jonui Batistai davė amžinus vienuolio įžadus. Komunistų valdžia registravo jį kaip kunigą. Jis pradėjo kunigystės tarnystę Telšių vyskupijos Žemaičių Naumiesčio klebonu, dirbo nuo 1957 m. Iki 1967 m.

1967-1971 m. klebobavo Vaičaičių parapijoje. 1972-1987 m. – Kontaučių parapijoje. Čia t. Antanas įkūrė akmenų muziejėlį. 1987-2001 m. klebonavo Kaltinėnuose. Čia baigė statyti mūrinę bažnyčią.

Parapijiečiai prisimena t. Antaną kaip pamaldų, paslaugų, ramų ganytoją, kuris padėdavo žmonėms, skolino vargšams pinigus, nesitikėdamas jų grąžinimo, vedė paprastą vienuolišką, neturtingą gyvenimą.

2001 m., paragintas Krokuvos provincijos provincijolo t. Jaceko Valigūros, t. Antanas klusniai po 52 metų pertraaukos vel peržengė Petrašiūnų kapucinų vienuolyno slenkstį . Iki 2011 m., kol sveikata leido, pamokslavo, klausydavo išpažinčių Kauno Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, patarnaudavo seserims kazimierietėms Pažaislyje. Bendravo mažai, buvo linkęs daug malstis. Paūmėjus ligai, visą laiką praleisdavo savo celėje, kantriai nešdamas kančios kryžių.

2012 m. birželio 16 d. ryte Dangiškas Tėvas po žemiškos golgotos kelionės atvėrė savo ištikimam tarnui Dangaus karalystės vartus. Taip išėjo paskutinis pokario Lietuvos kapucinas.

Kun. br. Antanas Kazimieras Rimkus (1923-2012)

Post navigation