Į Lietuvą kapucinai atvyko tik XX amžiaus pradžioje, po pirmo pasaulinio karo. Žečpospolitos laikais buvo įsikūrę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietinėje dalyje, Liubiešovo (dab. Lenkija) miestelyje, tačiau labai neilgai: po valstybės padalinimo carinės valdžios įsikišimu vienuolynas Liubiešove uždarytas. 1760 m. bandyta įsikurti Vilniuje, tačiau trukdant bernardinams, nepavyko, nepaisant to, kad Ukmergės ponas Jonas Zigmantas Daunaras kapucinų vienuolynui jau buvo įgijęs žemės šalia Vilniaus ir paskyręs lėšų vienuolyno statybai bei išlaikymui. Yra žinoma, kad iš LDK ne vienas lietuvis stojo į kapucinus, aišku į Lenkijos provinciją. Vienas iš žymesnių yra br. Maksimas Juozas Taraiva iš Prienų, 1863 metų sukilimo dalyvis, patriotines dvasios kėlėjas, sukilėlių kariuomenės kapelionas, caro valdžios susektas ir 1864 m. pakartas. Kitas garsus lietuvis kapucinas yra br. Antanas Bazilijus Kirkevičius- eruditas, filosofijos dėstytojas, populiarus tų laikų pamokslininkas.

1922 m. popiežius Pijus IX (Achilles Ratti) buvęs prieš išrinkimą popiežiaus nuncijumi Varšuvoje, panoro, kad kapucinai ir jėzuitai įsikurtų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Į Latviją ir Estiją atvyko Bavarijos (Vokietija) kapucinai. Latvijoje kapucinai, nors buvo visiškai išblaškyti po visą Sovietų Sąjungą, šiuo metu vėl yra susibūrę į nedidelę bendruomenę Rygoje. Estijoje iki aštunto dešimtmečio vidurio gyveno tik vienas kapucinas br. Krausas iš Krokuvos provincijos, kuris išvertė visas katalikiškas liturgines knygas, katekizmą, pora religinių knygų į estų kalbą.

Pirmasis lietuvis kapucinas br. Kazimieras Kudirka, pal. H. Kozminskio mokinys, bandė kurtis Ukmergėje, remontavo bažnyčią, statė vienuolyno pastatus, o laisvu laiku, būdamas nepaprastai populiarus ir pageidaujamas pamokslininkas, vedė misijas įvairiose parapijose. Vyriausioji ordino valdžia atrado jam pagalbininką iš vokiškos Vestfalijos provincijos br. Benigną iš Binsvageno, kuris teišbuvo 10 mėnesių, o ir pats br. Kudirka pasitraukė iš vienuolijos.

Esant įvairiems trukdymams, kapucinų atvykimas į Lietuvą nusikelia dar keliems metams. 1928 m. ordino generolas ryžtingai liepia vykti br. Gerardui iš Vestfalijos provincijos, kuris skubiai atvykęs apsistoja Telšių vyskupijoje, šalia Plungės miesto esančiame Maceinių kaime. Netrukus iš Vokietijos atvyksta daugiau brolių. Vokiečiai kapucinai 1930 m. atidaro “misijų mokyklą”, kurioje iš pradžių mokėsi 12 mokinių. Sekančiais metais tas skaičius išauga iki 40-ties. 1933 m. kapucinams pastačius mūrinį mokyklos pastatą, įkuriama Plungėje nuosava berniukų progimnazija (dabartine III vidurine) su 110 mokinių, kurioje su pasauliečių mokytojų pagalba kapucinai mokytojavo. Brolis Gerardas kelis metus dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1934 m. atidaromas novicijatas. Provincijolas br. Jonas Baptista įkūrė Ligonių apaštalavimą ir buvo jo direktorius. 1937-1939 m. suorganizavo Plungėje ligonių kongresus, į kuriuos iš visos Lietuvos susirinkdavo apie 4000 ligonių.

1935 m. kapucinai buvo pakviesti į Kauno arkivyskupiją. Jiems atiduota nebaigta statyti Petrašiūnų bažnyčia, kurią 1936 m. konsekravo apaštalinis nuncijus Lietuvoje prelatas A. Arata. Tais pačiais metais kapucinai atsikelia į Šiaulius, kur įsteigia savo klierikams studijų namus.

Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Lietuvos valdžia labai apsunkina vokiečių kapucinų gyvenimą Lietuvoje. Ordino generolas, siekdamas apsaugoti lietuvius kapucinus nuo politinių nepatogumų, administraciškai atskiria lietuvius nuo Vestfalijos provincijolo valdžios, įkurdamas Lietuvos distriktą, kuriam vadovauti paveda užsieniečiui, olandui, br. Jonui Baptistai.

1936 m. br. provincijolas Jonas Baptista pradeda leisti religinį žurnalą „Lurdas“, paskirdamas jo redaktoriumi br. Roką Macelį. Žurnalas greitu laiku tampa labai populiarus: jo tiražas 1940 m. išaugo nuo 3000 iki 120 000.

Lemtingaisiais 1940 metais kapucinai darbavosi trijose vietose – Plungėje, Kaune – Petrašiūnuose, Šiauliuose, turėjo 25 narius. 1941 m. vokiečiai kapucinai grįžo į savo tėvynę, 2 lietuviai klierikai apsistojo Miunsteryje. Vienas iš tų klierikų, vėliau pašventintas kunigu, br. Alfonsas Bernatonis energingai prisidėjo prie Vasario-16 gimnazijos įkūrimo ir jos išlaikymo, gimnazijai pašventė visą savo jaunystę. Kitas, br. Konstantinas Gulbinas, visą savo gyvenimą dirbo Vokietijos lietuvių sielovadoje, Miunsterio universitete apsigynė doktoratą iš Marijos Pečkauskaitės kūrybos.

Nuo 1948 m. Lietuvos kapucinų garsas ilgam nutyla, komunistinė valdžia uždaro vienuolynus, visi broliai privalėjo išsiskirstyti po parapijas, nusivilkti abitus. Ištisus 50 metų jie darbavosi kaip dieceziniai kunigai, zakristijonai, retkarčiais slaptai susitikdami. Iki 1962 m. Lietuvoje gyveno ilgametis provincijolas, olandas, br. Jonas Baptista, be teisės atlikti kunigo pareigas. Galop, po ilgų trukdymų, ir jam pavyko grįžti į savo tėvyne. Iš už „geležinės užtvaros” informaciją į Romą Ordino vadovybei apie provincijos stovį laikas nuo laiko perduodavo br. Stanislovas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, a. a. kardinolas V. Sladkevičius pakviečia kapucinus į Dotnuvos vienuolyną, o vėliau grąžino ir Petrašiūnų bažnyčią. 1990 m. generolas Lietuvos kapucinus apjungė į jam tiesiogiai pavaldžią generalinę viceprovinciją, kuri 2000 m. buvo panaikinta ir lietuviai kapucinai prijungti prie Krokuvos provincijos. Šiuo metu kapucinai darbuojasi Petrašiūnuose.

kapucinai2005
Broliai kapucinai vienuolyne 2005 m.


Broliai Kazimieras, Adomas, Antanas, Valdemaras 2006 m.
Broliai Kazimieras, Adomas, Antanas, Valdemaras 2006 m.

Broliai kapucinai su provicijolu V. Korba 2008 m.
Broliai kapucinai su provicijolu V. Korba 2008 m.