„Kaip žinoti, kad kažkas ateina iš Šventosios Dvasios o gal to kilmė yra iš pasaulio dvasios arba iš šėtono dvasios? Vienintelis būdas yra sugebėjimas atpažinti dvasias, tai reiškia ne tik puikų gebėjimą protauti o turėti gero supratimo jausmą, tai yra taip pat dovana, kurios reikia prašyti. Jei jos pasitikinčiai prašysime Šventosios Dvasios ir tuo pat metu stengsimės tą dovaną vystyti malda, mąstymu, skaitymu ir geru patarimu, be abejonės galėsime augti šiame dvasiniame pajėgume“ (Popiežius Pranciškus, Gaudete et exsultate, 166)

Gebėjimas atpažinti dvasias

Bažnyčios ir šventųjų patirtis moko: kas ateina iš Dvasios, suteikia džiaugsmą, dvasios ramybę, švelnumą, paprastumą ir šviesą. Ir visai priešingybė tam yra piktoji dvasia atnešanti liūdesį, išderinimą, neramybę, sujauktį, sumišimą ir tamsą. Tie, geros ir blogos dvasios ženklai yra tikri patys savyje. Ramybė, džiaugsmas ir tt., yra tikri Šventosios Dvasios vaisiai, nes demonas nėra pajėgus jų ilgalaikiam sukėlimui. Išderinimas (išmušimas iš vėžių) ir liūdesys yra tikri piktosios dvasios įrodymai, nes Šventoji Dvasia negali būti jų sukėlėja. Aišku, egzistuoja „liūdesys nuvedantis mus į atgailą“ ir kuris kyla iš Šventosios Dvasios. Bet tuoj pat jis transformuojasi į džiaugsmą… Be to šis liūdesys nekyla tiesiogiai iš Dievo Dvasios, jis kyla iš to kas yra mumyse bloga ir reikalauja mūsų atsivertimo, o Šventoji Dvasia padeda tai pažinti.

Pats žymiausias iš visų blogos ir geros dvasios  atskyrimo ženklų yra susijęs su ramybe. Dievo Dvasia neišvengiamai sukelia sieloje ramybę, šėtonas gi, neišvengiamai sukelia neramybę. Bet praktiškai visi dalykai yra daug sudėtingesni. Pvz., gali ateiti įkvėpimas iš Dievo, tačiau sukelti mumyse didelį sumišimą, „išmušti mus iš vėžių“, išderinti mus. Bet tas išderinimas, neramybė nieko neturi bendro su įkvėpimu, nes visa kas ateina iš Dievo yra švelnu ir taikinga: bet tas išderinimas ateina iš mūsų pasipriešinimo įkvėpimui. Kai galų gale priimame šį įkvėpimą ir nebesipriešiname jam, mūsų širdis paskęsta gilioje ramybėje.

Tai yra labai dažna situacija. Kai kurie malonės įkvėpimai, kai mus paliečia, susiduria mumyse su daugiau ar mažiau sąmoningais ir giliais pasipriešinimais, pažadina žmogiškas baimes, atgaivina mūsų prisirišimą tam tikriems mūsų įpročiams ir elgesio stereotipams ir tt. Mus neramina Šventosios Dvasios siūloma perspektyva, kurią turime realizuoti: kaip aš tai įgyvendinsiu? Ką kiti galvos ir kalbės apie tai? Turėsiu aš pakankamai jėgų tai įgyvendinti?

Tai suprasti mums padės vienas pavyzdys: didelė upė teka rami kol nėra kliūčių, bet kliūtims pasirodžius virsta  šniokščiančia, kriokliais besiveržiančia upe.

Kai įkvėpimas tikrai ateina iš Dievo ir mes nutildome savo baimes priimdami įkvėpimą iš visos širdies, tada neišvengiamai mus užlieja ramybė: Šventoji Dvasia visada suteikia šią ramybę tam, kas leidžiasi Jos vedamas. Bet kartais ši ramybė  tegali „gyventi“ (reziduoti) tik pačioje giliausioje sielos gelmėje, nors žmogiškojoje ir psichologinėje erdvėje tebeegzistuoja klausimai ir neramumai, bet giliojoje sielos gelmėje ta ramybė yra ir ji yra pripažįstama.

Visai priešingai yra jeigu įkvėpimas ateina iš piktojo arba iš mumyse esančio blogio (užgaidų, egoizmo, perdidelio noro būti įvertintiems ir kt.),  ir mes tam pritariame, leidžiame įvykti, mūsų širdis niekada nebus giliai ir pilnai rami. Ramybė bus netikra ir tereiks kažko truputėlio ir ta „ramybė“ pradings, ateis sumaištis, neramumas. Tą sumaištį ir neramumą galėtume vėl priverstinai užspausti sąmonės gilumoje, bet jis bus ten pasąmonėje pasiruošęs atgyti kada priartės tiesos valanda.

Svarbu žinoti: dieviškasis įkvėpimas iš pradžių gali mus sutrikdyti, bet jei jo neatmesime o atsiversime jam ir priimsime, tai vėl mums po truputį sugrąžins ramybę.

Tai yra pagrindinis dėsnis naudojamas dvasinio gyvenimo „normaliose situacijose“, kada asmuo yra nuoširdžiai pasiruošęs vykdyti Dievo valią visuose dalykuose. Tačiau dvasinis gyvenimas ir sąveika tarp psichologinio ir dvasinio lygmens yra sudėtingos realybės, todėl gali atsirasti išbandymo situacijos, ypatingi žmonių temperamentai, kur būtų sunku panaudoti šį dėsnį. Tačiau šis dėsnis išlieka pagrindinis ir jį randame visoje Bažnyčios tradicijoje.

Papildomi ženklai: pastovumas ir nuolankumas

Viena iš Dievo Dvasios charakteristikų yra pastovumas. Ir priešingai, kas ateina iš mūsų kūno ar dvasios yra nestabilu ir visada keičiasi, kinta. Žinome, kad nėra nieko nepastovesnio kaip mūsų nuotaika ir mūsų įgeidžiai. Ir demonas elgiasi lygiai taip pat: čia mus stumia viena kryptimi, paskui kita, mums įperša mintį palikti vieną projektą, kad pradėtume kitą, jog galų gale nieko absolučiai nebedarome. Tokia jau dažniausiai piktojo strategija prieš Dievo įkvėpimus: bando mus sugundyti kitais įkvėpimais, kuriuos palaikytume geresniais ir atsitrauktume nuo Dievo pasiūlymo. Ir atvirkščiai: dieviškieji įkvėpimai yra nekintami ir pastovūs. Todėl yra taisyklė: labai patartina nepaklusti atėjusiam įkvėpimui labai greitai iš karto (ypač svarbiuose gyvenimo klausimuose). Taip pamatysime ar tas įkvėpimas neprapuls visiškai po kiek laiko, tada tai būtų įrodymas, kad buvo ne nuo Dievo.

Kita Dievo Dvasios charakteristika yra tai, kad kartu su įkvėpimu mūsų sielai įlieja gilų nuolankumą. Mus paskatina daryti gera tokiu būdu, kad jaustumėmės laimingi tai atlikdami, bet be jokios puikybės, be tuščios garbės ir be autopasitenkinimo. Aiškiai suvokiame, kad gėris kurį vykdome neateina iš mūsų, bet iš Dievo.

Kai veikiame Šventosios Dvasios vedimu, tame gali būti (nes esame žmonės) tuščios garbės, kuri  ateina mus „parazituoti“ ir prieš kurią turime apsiginti, bet gilumoje matome aiškiai, kad esame labai gležni, silpni, kad visi geri darbai kuriuos galime atlikti kyla iš Dievo ir neturime motyvų puikybei.

Šitas autentiškas nuolankumas nesuteikiamas tam, kuris veikia savo kūno ar demono impulsų vedamas. Tikro nuolankumo svarbiausias įrodymas yra paklusnumo dvasia.

Apibendrinimui, Dievo Dvasios įkvėpimus atpažįstame nes suteikia ramybę, nėra laikini ir besikeičiantys ir išugdo  nuolankumo jausmus.

Ar visada Dievo valia yra tai – kas mums labiausiai kainuoja?

Dievo valia ir jo malonės įkvėpimai, kaip dažniausiai būna, eina prieš mūsų pirminį reagavimo  jausmą, nes mūsų troškimai dažnai būna egoistiško patogumo, tinginystės, lengvumų ieškojimų ir panašūs troškimai. Šv. Kryžiaus Jonas: „Kad siela linktų  be perstojo ne į tai kas lengviausia, bet į tai kas sunkiausia, (…) ne į tai kas maloniausia, bet į tai kas mažiausiai malonu“ (Kopimas į Karmelio kalną, 1 knyga, 13 skyrius). Šv. Kryžiaus Jonas, savo kontekste kuriame kalba, neapsiriko. Bet nereikėtų klaidingai aiškinti tokius posakius, nes tai nėra koks sisteminis įstatymas padedantis atskleisti Dievo valią. Nėra taip, kad Dievas visada ir visose situacijose mus prašytų, kad pasirinktumėme sunkiausią variantą. Taip rizikuotume įkristi į perdidelį asketinį savanoriškumą, kuris neturi nieko bendra su Šventosios Dvasios laisve. Netgi galėtumėme pridurti, kad ta idėja,kad Dievas visada ir pastoviai prašo tai kas mums labiausiai kainuoja, yra tipiška demono, mums įteigiamo mąstymo strategija, kad mes prarastume drąsą ir atsitolintume nuo Dievo.

Dievas yra Tėvas, tikrai reikalaujantis nes mus myli ir mus kviečia atiduoti jam viską, bet jis nėra kankintojas. Labai dažnai Jis mus palieka laisvus. Kai kažko reikalauja, tai daro, kad mes augtume meilėje. Vienintelis įsakymas yra mylėti. Galima kentėti iš meilės, bet juk taip pat galima džiaugtis ir ilsėtis iš meilės… Jei pristatome gyvenimą vadovaujant Dievo Dvasiai kaip kankinimą, visada priešingą mūsų viltims ir norams, net ir labai geriems norams, tai yra  mūsų vaizduotės arba velnio spąstai.

Dievas neturi tikslo komplikuoti mūsų gyvenimo, bet nori jį padaryt paprastesniu, lengvesniu. Paklusnumas Dievui išlaisvina ir išplečia mūsų širdį. Todėl Jėzus, kuris mus kviečia atsižadėti mūsų pačių, kad  paimtumėme savo kryžių ir sektume jį, mums sako: «Mano jungas yra švelnus ir mano našta yra lengva» (Mt 11, 30). Nors kartais mums kainuoja paklusti Dievo valiai, ypač pačioje pradžioje, bet jei įvykdome ją su meile, esame pripildomi džiaugsmu ir galima pasakyti, kad egzistuoja autentiškas malonumas pabaigti gėrį, kuriam Dievas mus įkvepia. Kuo labiau keliausime paklusdami Šventajai Dvasiai, tuo mažiau bus skaudus mūsų  prisišliejimas prie dieviškosios valios, tai darysime su didesne laisve ir spontaniškumu.  „Mokyk mane, VIEŠPATIE, savo įstatų kelio, ir jo laikysiuosi ir dieną, ir naktį. Suteik man įžvalgos laikytis tavo Mokymo ir visa širdimi jam paklusti.Vesk mane savo įsakymų taku, nes tai man labai rūpi” (Ps 119, 34-35).            

Malda:  Ateik Šventoji Dvasia, pripildyk ir ištyrink mūsų širdis. Padaryk mus stiprius liudyti tikėjimą mūsų namuose, darbe ir poilsyje, tarp draugų, viešumoje ir privačiai. Suteik stiprybę nesigėdyti ir nebijoti būti tavo mokiniais, kad visur išreikštume tikėjimo džiaugsmą, Jėzaus, mūsų Viešpaties vardu. Amen. (Parengta pagal rekolekcijų medžiagą).

Jėzaus Jonas OCD, Dvasių atpažinimas

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *