Pusę amžiaus t. Pijus buvo klausyklos kalinys, tarsi prikaltas prie jos, apsuptas penitentų iš visų visuomenės luomų. Išpažinčių klausydavo kartais net 19 valandų. Jis dar buvo vadinamas klausyklos kankiniu. Kristus davė t. Pijui malonę pažintį žmogaus sielą ir sąžinę. Jis buvo reiklus išpažinčių klausytojas, kad šis sakramentas taptų keliu, keičiančiu gyvenimą, padedančiu atsigręžti į Dievą ir žmogų. Vieniems buvo griežtas ir reiklus, kitiems labai švelnus, – jo nuostata priklausė nuo penitento dvasinės būklės. Tuos, kurie ateidavo nepasiruošę arba nenorėdavo nutraukti bendrystės su nuodėme, jis paprasčiausiai atstumdavo, išmesdavo. Kai siela trokšdavo pagalbos, patarimo – būdavo tėviškas. Arkivyskupas Karta (Carta) sakydavo, kad daug kartų atlikdavo išpažintį pas t. Pijų ir patirdavo jo gerumą. 1919 metais t. Pijus laiške M. Kakavo (M. Caccavo) rašė: „Jaučiuosi labai gerai, nors dieną ir naktį esu užsiėmęs išpažinčių klausymu. Neturiu laisvos minutės. Dėkui Dievui už tai.“ Daugelis į San Džovani Rotondą (San Giovanni Rotondo) pas t. Pijų atvykdavo kaip skęstantysis, tarsi tai būtų paskutinis bandymas išsigelbėti. Atvykstančius dažnai apimdavo siaubas, nes t. Pijus turėdavo dovaną atpažinti, kas yra žmogaus sieloje. Jis daugiau žinojo apie juos, negu jie – apie save. Vieną kartą arkivyskupas Karta pamatė, kaip vienuolyno koridoriuje laukė kažkoks virpantis vyriškis, kuris pasakė esąs vairuotojas ir vienam iš brolių paminėjo laiko teturįs tik 5 minutes. T. Pijus, paragintas ateiti į zakristiją, atsakė: „O taip, jam dabar skubu, turi tik 5 minutes. O ką darė 25 metus?“. Po minutėlės jis nuėjo pasižiūrėti į tą įsibrovėlį. Šis pirmas prakalbo: „Tėve, norėčiau atlikti išpažintį, bet taip bijau, kad jau norėjau iš čia išeiti. Neatlikau išpažinties 25 metus!“ Nieko nei pridėsi, nei atimsi. T. Pijus suprato turįs tą Dievo dovaną ir nepraleisdavo progos patraukti nusidėjėlį. Kai vienas verslininkas iš Pizos paprašė išgydyti jo dukterį, t. Pijus įdėmiai į jį pažiūrėjo ir pasakė: „Tu labiau sergi nei dukra!“ Verslininkas pabalo, mat patikėjo, kad jei tai tiesa – tikriausiai greitai mirs. Vis dėlto pabandė paprieštarauti: „Bet jaučiuosi puikiai…“ „Nelaimingasai, – atsakė t. Pijus, – kaip tu gali gerai jaustis, jei sąžinę slegia tiek nuodėmių? Matau mažiausiai trisdešimt dvi.“ Po tokio paaiškinimo susigėdęs verslininkas suklupo prie klausyklos grotelių, o paskui papasakojo, kad kapucinas priminė jam visas nuodėmes su smulkmenomis. Penitentai liudijo, kad per išpažintį nebuvo kada kalbėti apie nesvarbius dalykus. T. Pijus negalėdavo pakęsti, jei kas nors gailestingumo katedrą – išpažintį – naudodavo kitiems tikslams. Yra žinomas įvykis, kai vienas jaunas žmogus iš smalsumo nuvyko į San Džovani Rotondą. Dar važiuodamas traukiniu jis kalbėjo, kad išpažintis nereikalinga: kam atlikti išpažintį, jei vėl nusidedi? Tai esanti paprasčiausia kvailystė. Kai tasai vaikinas suklupo prie klausyklos, kad galėtų pajuokauti su t. Pijumi, šis jam pasakė: „Eik šalin! Turiu ir kitų darbų, nei klausyti tavo išpažinties. Juk išpažintis – tai kvailystė!“ Klausykloje t. Pijus neguosdavo, nieko neužjausdavo, nesakydavo bereikšmių žodžių. Jei pastiprindavo, tai darydavo natūraliai, nepalikdavo penitento nuliūdusio ar palūžusio. Daugelis problemų, kurios prieš išpažintį atrodydavo dramatiškos ir baisios, po išpažinties tarsi pranykdavo. Kai kurie į San Džovani Rotondą nuvykdavo ne tik atlikti išpažinties, bet ir paprašyti patarimo, malonės ištverti kasdienius rūpesčius, kurie atrodydavo nepakeliami. Neretai į t. Pijų būdavo kreipiamasi paprastais klausimais, prašant patarimo. Vienas parapijos klebonas, kuris turėjo sunkumų dėl savo vikaro, nusiuntė klausimą: „Kaip aš turiu pasielgti su savo vikaru C. B.?“ Atsakymas buvo labai aiškus ir paprastas: „Elgtis su juo teisingai, priminti jam jo pareigas, bet su didele meile, tik visų pirma – padėti jam finansiškai.“ Būdavo ir tokių istorijų, kokia nutiko vyresniam žmogui iš Sicilijos. Jam sapne t. Pijus pasakė: „Kodėl neateini pas mane? Seniai jau tavęs laukiu!“ „Pašaukė mane, todėl atvažiavau. Ką turiu daryti? – kreipėsi jis į kitus piligrimus. – Padariau gyvenime visas įmanomas nuodėmes.“ Piligrimai jam atsakė: „Nekalbėkite nesamonių. Tikrai nieko neužmušėte!“ „Ne, tai ne.“ „Tada padarykite sąžinės sąskaitą ir būkite ramus.“ Po išpažinties tą senuką matė su ašaromis akyse, švytintį, laikantį rankoje t. Pijaus paveikslėlį ir sau kalbantį: „Pašaukė mane, ir aš atėjau“. Jis bučiavo t. Pijaus paveiksliuką ir kalbėjo: „Geras, gražus, gražus tėvelis.“ Vienas žmogus po išpažinties negavo išrišimo ir, labai supykęs, prisiekė sau niekada daugiau nebegrįžti prie klausyklos. Vis dėlto sąžinė nedavė jam ramybės, tad, jau gerai pasiruošęs, jis atliko išpažintį ir iš karto patyrė vidinę ramybę ir džiaugsmą. T. Pijus nebuvo griežtos atgailos šalininkas. Vieną kartą, paklaustas, ką mano apie atgailą ir apsimarinimą, nuolankiai atsakė: „Mūsų kūną reikia plakti kaip asilą, bet ne per daugiausia: jei nukris, kas mus pakels?“ Jam svarbu buvo ugdyti valią, stiprinti ištvermės dorybę. Anot t. Pijaus, „Šėtonas turi tik vienus vartus įeiti į mūsų sielą: silpną ir nuodėmingą žmogišką valią. Nėra kitų slaptų įėjimų. Joks blogis nebūtų nuodėmė, jam nepritariant. Jeigu mūsų valia nepritaria nuodėmei – jos nėra, tik žmogiškas silpnumas.“ Labai daug žmonių po išpažinties pakeitė savo gyvenimą, nuostatas ir požiūrį, buvo išgydyti nuo nuodėmės. T. Pijus liudijo, kaip nuostabiai Jėzus veikia per šį meilės ir gailestingumo sakramentą. Kiekvienas kunigas suteikia šią malonę Jėzaus Kristaus vardu. Kartais kyla abejonių: tos pačios nuodėmės, tas pats per tą patį… Tai netiesa. Jei geriau įsižiūrėsime, pamatysime, kaip pasikeitėme, kaip Dievas veikia. Jau pati išpažintis liudija, kad žmogus parodo esąs nuolankus prieš Dievą, nusižeminęs, supranta, kad negali įveikti blogio savo jėgomis.

 

Vertė ir parengė V. T. pagal: Boleslaw Konopka OFMCap. Dwanaście cudownych faktów życia św. O. Pio. Echo Tenczyna. 2012.

Išpažinties stebuklai

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *