Dar mokslininkai neišaiškino tikros tavo kilmės, atsiradimo, virusėli. Gal tu pats netyčia susikūrei, gal gamta aklai ar ne aklai pasiuntė tave, o gal ir pats žmogus, savo ar nesavo noru paleido pasaulin? Bet šiandien viena yra aišku, kad tu virusėli, esi grėsmingas, labai nematomas, nepastebimas (tik laboratorijose pastebimas), bet pamažu pradedi karaliauti pasauliui. Gal suvoki, ar nesuvoki, bet esi „žvaigždė“! Tu palietei visas žmogaus gyvenimo sritis ir dar diktuoji jam savo sąlygas. Apie tave visi kalba: apie ligas, mirusius, užsikrėtusius, pagijusius, diskutuoja. Viso žinios daugiausia apie tave. Tavęs saugosi, bijo, nes esi grėsmingas. Kur tavo komanda, vizija, strategija, gal norėtume su tavimi susitarti, gal papirkti ar kažkaip susigyventi, ar tai įmanoma? Išlindai, išnirai labai netikėtai, laiku ar ne laiku, nežinau. Niekas nesitikėjo šitokio gyvenimo scenarijaus. Virusėli, tu apgriovei mūsų teises, laisves, demokratiją, svajones, filosofiją. Tu atskyrei vienus nuo kitų. Mes pradedame dėl tavęs bijoti vieni kitų. Mes tiek daug išsivaizdavome ir galėjome, bet tu viską pradedi grąžinti į realybę, tu sumažinai mūsų galėjimą, mūsų poreikius, o gal ir reikėjo to, nes gal būtume sprogę nuo tokio gyvenimo tempo? Tu skaudžiai mus sustabdei, ribodamas bendravimą, judėjimą. Mes buvome sukūrę nuostabų globalų pasaulį, bet tavo dėka nepasitvirtino tas pasaulis, reikės jį dabar perkurti. Prikūrėme tiek vaistų, o to reikalingo, taip ir neturime… Mes buvome atviri bet kam ir vertėme būti visus atviriems, bet staiga reikia bijoti atvirumo, kad ir fizinio ir ne tik. Nežinau tavo misijos gerbiamas virusėli, bet matau, jog tavo egzistavimas priverčia patikrinti mano gyvenimo vertybes, įsitikinimus, kiek esu pasiruošęs gyventi ir išgyventi šitokiomis sąlygomis. Turėjau sustoti, susitikti su savimi, su savo baimėmis, apmąstyti mirtį, savo trapumą, neįgalumą. Tai nėra pats maloniausias užsiėmimas, bet šį kartą esu priverstas, net ne savo valia, o tavo. Ar tai man reikalinga? Suvokiau, kad gyvybė yra svarbus dalykas mūsų gyvenime. Mąstau, jog mano gyvenimas negali pasibaigti suvedus visą savo dėmesį į tave virusėlį ir į mirtį. Suvokiau, jog gyvenimo negalima susiaurinti ir redukuoti tik į šią neparankią situaciją ir joje gyventi.. Mintiju, jog gyvenimas yra žymiai platesnė ir didingesnė sąvoką. Netikėjimas kažkuo daugiau man primena klaustrofobijos priepuolius, kurie bijo uždarų patalpų, t. y. suspaudimo. Kokia kvaila būtų gyvenimo logika, jog viskas dabar priklauso nuo tavęs virusėli ir tavo viešpatavimo? Gal tai yra iššūkis mano sąmonei, tikėjimui, pasaulėžiūrai, jog už šitos neparankios situacijos, egzistuoja kažkas daugiau, esmingiau ir tai turi gilesnę prasmę? Jog viruso egzistavimas nėra atsitiktinis dalykas, kaip ir pasaulio ( o tada ko bijoti aklos lemties ir beprasmingumo), jog žmonės nėra tik mėsa, ruošiama kapinėms, jog tame slypi kažkokia prasmė, nejaučiu ( jaučiuosi nelabai kaip), o mąstau, dėlioju, analizuoju, jog šitas pasaulis nėra sukurtas vien dėl tavęs virusėli? Tau yra dėmesio skiriama tame pasaulyje, gal ir perdaug. Tai komiška: suvesti, sureikšminti tik tam tikrus dalykus, kurie mus spaudžia ar mums labai įkyriai apsireiškia, ar yra grėsmingi. Tai nėra šio pasaulio tikslas – dėmesys tau, virusėli, o turėtu būti kažkas daugiau. Tu , viruse, pažadini, mus iš patogaus svajonių gyvenimo, išsigalvoto pasaulio ir deja verti, vėl viską peržiūrėti ir permąstyti, nes kas buvo praeitį, tai nebuvo tikra tiesa, kuri dabar nelabai bepasitvirtina…

V.T.

Gerbiamasis viruse, kas tu toks ir kodėl?

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *