Evangelija (Mt 17, 1–9)
“ Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę.
Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“

 

Evangelija mums leido pažvelgti akies krašteliu, kas laukia mažinybėje. Apaštalams ten buvo gera būti. Viskas buvo perkeista. Jau čia, žemėje, ir mes kartais pajuntame tą nuostabų dievišką perkeitimą ir Dievas kartais leidžia ta išvysti.

Gavėnios II savaitė: Atsimainymas – šventumo ir Dievo triumfas – „„Viešpatie, gera mums čia būti!“(Mt 17, 4)

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *