Tikėjimas į prisikėlusįjį Kristų  grindžiamas  konkrečiais faktais,

kurie prieinami visiems žmonėms ir jų dėka  galime įtikėti ir užmegzti asmeninį

ryšį su prisikėlusiuoju Viešpačiu.

Jėzus Kristus iš tikrųjų mirė ir prisikėlė, kad kiekvienam žmogui suteiktų galimybę dalyvauti  savo galutinėje pergalėje prieš mirtį, šėtoną ir nuodėmę.  Be tikėjimo į Kristaus prisikėlimą nėra išganymo. Todėl Viešpats Jėzus sako: ,,Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ ( Mk 16,16).

Galime būti tikri, jog Naujojo Testamento tekstai teisingai  aiškina Jėzaus mokymą, Jo kančios ir mirties  dramą bei džiugią tiesą apie Jo prisikėlimą. Šiuos tekstus rašė žmonės, kurie  arba  patys buvo Kristaus veiklos liudytojai, arba teisingai perteikė santykius tų žmonių, kurie lydėjo Jį Jo žemiškoje kelionėje.  Šventasis Raštas yra patikimas informacijos šaltinis apie  Jėzaus gyvenimą, mokymą ir prisikėlimą.  Profesorius Klarkas H. Pinnockas (Clark H. Pinnock) taip  vertina Biblijos patikimumą: ,,Nėra kito dokumento, kaip antikinio pasaulio produkto, kuris būtų sertifikuotas tokiu tobulu tekstų ir istorinių įrodymų rinkiniu ir kuris perteiktų tokį puikų istorinių duomenų šaltinį, kurį galima protingai panaudoti. Sąžiningas žmogus negali  ignoruoti šitokio lobio. Skepticizmas , susijęs su istoriniais laiškais, autentifikuojančiais krikščionybę, remiasi  neracionaliu išankstiniu nusistatymu  prieš antgamtiškumą“   (C. Pinnock, Set Forth Your Case, ,,The Craig Press“, New Jersey, 1968, p. 58.).

Mokslinė evangelinių tekstų, kalbančių apie Kristaus prisikėlimą,  analizė rodo, kad jie susiję su istorine tiesa  apie tai, kas iš tikrųjų vyko.  Objektyvūs istoriniai tyrimai patvirtina faktą apie Kristaus prisikėlimą. Visi,  ignoruojantys šį faktą, vadovaujasi perspėjimais, prietarais ir išankstinėmis prielaidomis, bet ne  objektyviomis priežastimis.

 

,,Visa, kas tomis Velykų dienomis įvyko, įpareigojo kiekvieną apaštalą – ypač Petrą – kurti naująją erą, kuri išaušo Velykų rytmetį. Būdami Prisikėlusiojo liudytojai, jie lieka kertiniai Jo Bažnyčios akmenys. Pirmosios tikinčiųjų bendruomenės tikėjimas rėmėsi konkrečių, krikščionims pažįstamų ir daugiausia su jais tebegyvenusių žmonių liudijimu. Tie Kristaus prisikėlimo liudytojai  pirmiausia yra Petras ir Dvylika, bet ne tik jie: Paulius aiškiai kalba apie Jėzaus pasirodymą „iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“, po to „Jokūbui, paskui visiems apaštalams“ (KBK, 642).

,,Tikiu tik liudytojais, kurie leido save nužudyti“,  – rašė B. Paskalis ( B. Pascal),  remdamasis faktu, kad  beveik visi apaštalai patyrė kankinio mirtį, kuomet skelbė tiesą apie Kristaus prisikėlimą.

 

Tikėjimo tamsa laisvės sąlyga

Džiaugsminga   tiesa, kad  Jėzus Kristus prisikėlė ir  gyvena, kad gydo, perkeičia žmonių širdis sakramentuose, yra kreipimasis į mūsų laisvę. Viešpats Dievas mums duoda pakankamai daug įtikinančių  ženklų bei šviesos, kad galėtume įtikėti.  Jis išlieka  ,,pasislėpusiu Dievu“ (plg. Iz 45, 15), prieinamu ,,tikėjimo tamsoje“ , nes tik tuomet  sąjungoje su Juo esame laisvi ir gebantys mylėti.  Tikėjimas yra būtina sąlyga, kad išliktume laisvi ir galėtume mylėti. Todėl Viešpats Dievas  apsireikšdamas išlieka pasislėpusiu Dievu. Jeigu apsireikštų visoje savo  visagalybės ir grožio  didybėje, tai mus visus pavergtų.  Tuo tarpu Viešpats Dievas nenori turėti  vergų, bet laisvus žmones, kurie per  tikėjimą užmegztų  su Juo  meilės santykius.  ,,Slepiuosi, kad nepavergčiau Savo dovanos prabnga“,–  sakė Jėzus Kristus Alicijai Lenčevskai.  ,,Tokštu  jums laimės,  kokios  nė vienas žmogus nepajėgus įsivaizduoti ir  nujausti.“

Jėzus Kristus rodo mums galingus ženklus, įrodančius, kad Jis iš tikrųjų  prisikėlė ir gyvena su mumis, tačiau tie ženklai  nė vieno neverčia  priimti tiesos apie Jo prisikėlimą. Visada galima rasti  pakankamą skaičių nežinančiųjų,  aiškinančių tikėjimo trūkumą.  Bet mes turime prisiminti, kad daugeliu atvejų pagrindinė netikėjimo  prisikėlimu priežastis  glūdi nenore radikaliai  atsisakyti  nuodėmės bei  gyventi pagal Dekalogą ir Evangeliją.

Jonos ženklas

Jėzus Kristus kalbėjo, kad žmonėms nebus duota  jokio  kito  ženklo,  tik pranašo  Jonos – ir šio ženklo turi pakakti atsivertimui, atgailai bei gyvenimo perkeitimui (plg. Mt 12, 39—42). Kaip  Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Jėzus po savo mirties buvo paguldytas į kapą, kad trečiąją dieną prisikeltų, nugalėjęs mirtį ir šėtoną.  Prisikėlimo metu Viešpats Jėzus mums paliko viso savo kūno  fotografinio negatyvo atvaizdą  drobulėje, kuria buvo apsiaustas po mirties, bei savo prisikeliančiojo veido atvaizdą plonos drobės  skarelėje, kuri buvo kape, uždėta ant Jo galvos.

 

Klausas Bergeris  (Klaus Berger),  žymus vokiečių Biblijos tyrėjas, rašė: ,,Pagal žydų tradiciją, norint kažką atvesti į teismą, reikėjo turėti du liudininkus. Ir būtent čia taip pat turime du liudininkus – Joną ir Petrą,  taip pat ir du įrodymus – dvi audeklo skiautes: Turino drobulę ir Manopelo skarelę. Tai du daiktiniai prisikėlimo įrodymai. Prisikėlimas yra faktas, tai ne teologinė metafora. Prisikėlimas yra realybė.“

Šventasis Jonas Paulius II  sakė, jog privalome priimti daugelio mokslininkų argumentus, kad šventoji Turino drobulė yra ,,ypatingiausias  Velykų  liudytojas: kančios, mirties ir prisikėlimo. Nebylus, o tuo pačiu stulbinamai iškalbus liudytojas!”  ( 1980 m. balandžio 13 d.). Garsus filosofas Blaise Pascalis (Blaise Pascal)  rašė: ,,Galutinis proto žingsnis yra pripažinimas Paslapties; yra protingas susitaikymas su tuo, kad egzistuoja  begalė dalykų, viršijančių proto ribas.“

2011 m. gruodį  Italijos nacionalinė agentūra ENEA iš Branduolinių mokslinių tyrimų centro Fraskatyje, netoli Romos, pareiškė, kad po penkerių intensyvaus  tyrimo  metų šiuolaikinis mokslas neįgalus  atkurti Turino drobulėje esančio atvaizdo.

Mokslininkai apskaičiavo, kad paslaptingas energijos žybsnis, kuris sąlygojo atvaizdo atsiradimą Drobulėje, buvo ultravioletinių  dulkių spinduliuotė  34 bilijonų vatų  galios.  Šiuo metu pasaulyje nėra tokio įrenginio, kuris galėtų sukelti tokios galios spinduliuotę. Naujausi aparatai geba išspinduliuoti kelių milijardų vatų UV spindulių dulkes.

                                               

Mira, esanti prieskoniuose, kuriais buvo įtrintas Jėzaus kūnas, priklijavo drobę prie kūno, o alavijas šiek tiek atitirpino sukrešėjusį kraują. Tai padėjo teismo medicinos ekspertams patvirtinti, kad Jėzaus kūnas buvo suvyniotas į Drobulę po dviejų ir  pusės   valandos nuo mirties ir išbuvo joje ne ilgiau nei 36 valandas, nepalikęs  jokių pomirtinio irimo pėdsakų. Drobulėje matosi nepažeisti kraujo krešuliai ir nėra joje  kūno atskyrimo nuo drobės pėdsakų, taigi, niekas kūno iš Drobulės neišėmė. Kokiu  vis tik būdu  kūnas  išniro  per lininį audinį, nepažeisdamas jo  struktūros? Iš kur kilo spinduliavimas,  įamžinęs Drobulėje tą  nuostabų,  trimatį  kūno vaizdą?  Vienintelis išmintingas paaiškinimas yra Jėzaus prisikėlimas.

Mirusio Jėzaus kūno atvaizdas Drobulėje bei Jo prisikeliančio veido atvaizdas   Manopelo  skarelėje    mums yra Jonos ženklas, kvietimas atsiversti, kuriam  šiandien Jėzus  kviečia kiekvieną iš mūsų. Kristus trokšta, kad įtikėtume, jog  Jis iš tikrųjų prisikėlė, kad atvertume savo širdis Jo begaliniam gailestingumui ir užmegztume su Juo asmeninį kontaktą maldoje, o ypač atgailos ir Eucharistijos sakramentuose. Jėzus iš tiesų numirė bei prisikėlė ir yra su mumis, kad mus išlaisvintų iš nuodėmės pančių bei nuvestų į dangų.

Istoriją pranokstantis faktas

Naujasis Testamentas Kristaus prisikėlimą pateikia kaip vienintelį ir nepakartojamą įvykį. Jis yra įsišaknijęs istorijoje, o tuo pačiu ją viršija, kadangi priklauso antgamtinei sferai,  aplenkiančiai mokslo žinias. Nes nė vienas žmogus nebuvo akivaizdus liudytojas paties prisikėlimo fakto.  Tai  įvyko uždarytame ir šventyklų sargybinių saugomame   kape. Aukštieji kunigai bijojo, ,,kad  kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų žmonėms: ,Jis prisikėlė iš numirusių.‘ Ta  pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“ ( Mt 27,64). Prisikėlęs Jėzus nesugrįžta į žemiškąjį gyvenimą, taip kaip nutiko prikeltajam Lozoriui, jaunuoliui  iš Naino ar Jairo dukrai, kurie vėliau vis tiek turėjo mirti. Kristaus prisikėlimas yra  Jo žmogiškumo  perėjimas iš mirties į dalyvavimą Šventosios  Trejybės gyvenimo paslaptyje.  Tai bendra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios veikla, kurią apreiškia vienatinio Dievo visagalybė Trejybėje (plg. 2 Kor 13,4; Kol 2,12; Fil 3,10).  Kristaus prisikėlimas patvirtina visa tai, ko Jis mokė ir ką darė savo žemiškajame gyvenime,  o , visų pirma, tai nepaneigiamas įrodymas, kad Jėzus yra tikrasis Dievas. Sanhedrinas nuteisė Jėzų mirti dėl to, kad Jis tvirtino esąs Dievas. Prisikėlimas patvirtino, kad Jėzus iš tikrųjų yra Dievas ir kad teisingai pasisavino Dievo vardą: ,,pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ ( J 8,58). ,,AŠ ESU“, t. y.  tikrasis Dievas ir tuo pačiu tikras žmogus, kuriame gyvena ,,visa dievybės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti jame“ ( Kol 2,9).

                                                                                                             

 Kristaus prisikėlimas yra  istoriją pranokstantis faktas. Prisikėlęs Jėzus yra su mumis Katalikų bažnyčios bendrijoje. Atleidžia mums visas nuodėmes, išlaisvina mus nuo visų  vergijų ir priklausomybių, apdovanoja mus savo prisikėlusiuoju gyvenimu ir meile atgailos ir Eucharistijos sakramentuose. Jei išpažinties metu nuoširdžiai išpažįstame savo nuodėmes ir tyra širdimi priimame Jėzų šv. Komunijoje, gauname ,,nemirtingumo vaistus, mirties priešnuodį“, mūsų prisikėlimo garantiją. ,,Kas minta Kristumi Eucharistijoje, — rašė šv. Jonas Paulius II,  — tam nereikia laukti anapusybės, norint gauti amžinąjį gyvenimą: jį gauna jau žemėje, kaip ateities pilnatvės nuojautą, kuri apims žmogų iki galo“ (enciklika Ecclesia de Eucharistia, 18).

M. Piotrovskis TCHr

Iš žurnalo „Milujcie sie“ 2017, nr 2

Tikėjimo liudininkai

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *