24

Jau kelios savaitės Lenkijoje vyksta diskusija apie „homoseksualų pogrindį Bažnyčioje”, kurią iššaukė kun. Tadeuszo Isakowicziaus-Zaleskio naujoji knyga „Chodzi mi tylko o prawdę” (Man rūpi tik tiesa ). Kai kurie nepritaria teiginiui, kad egzistuoja toks pogrindis, kiti skelbia Bažnyčios mokymui visiškai priešingus dalykus, dar kiti mano, kad ir  viena, ir kita pusės prasilenkia su tiesa. Ši problema yra labai rimta, todėl jaučiu pareigą pasisakyti, nes man taip pat rūpi tiesa, bet dar labiau gėris, pamatinis žmogaus ir Bažnyčios gėris – pagrindinė jo gyvenimo bendruomenė.

Diskutuojant reikia pradėti nuo pagrindinės aksiomos, jog kiekvienas iš mūsų bet kuria tema žinome tik dalelę, ir kad ta dalelė greičiausiai yra iš dalies klaidinga. Tai turėtų paskatinti nuolankumą pristatant savo nuomonę ir dėmesingai įsiklausant į partnerių ar priešininkų argumentus. Taip geriausia yra praturtinti vienas kitą savo žinojimo fragmentais ir juos pakoreguoti. Net ir tada tas pažinimas lieka dalinis, tačiau visuotinesnis ir labiau apvalytas nuo klaidų. Tuo ir yra pagrįsta sąžiningo dialogo palaima, taip noriu ir pasielgti.

Mano pozicija siejasi su ideologinio homoseksualizmo filosofinės kritikos ir homoseksualizmo propagandos (sutrumpintai homoideologijos ir homopropagandos) domėjimusi, kurį tęsiu jau daug metų paragintas eilės kardinolų ir vyskupų. Dėl šios priežasties sukaupiau ko gero vieną iš gausiausių bibliotekų šia tema ir vieną didžiausią duomenų bazę. Man padėjo daug draugų ir sąjungininkų, ir pasauliečiai, ir dvasininkai, ir universitetų profesoriai, ir gydytojai praktikai, ir daugybė asmenų, kurių anksčiau nepažinojau, tačiau kurie, paskatinti mano pasisakymų ir straipsnių, ryžosi pagausinti ir pakoreguoti mano žinias. Mane pasiekdavo pranešimai, mokslinių tyrimų duomenys ir oficialūs dokumentai tiek iš įvairių Lenkijos regionų, tiek iš įvairių pasaulio kraštų, ypač iš Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Airijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Italijos ir ypač iš Apaštalų Sosto. Savo darbą pradėjau paskatintas rūpesčio, jog krikščionybei gresia mirtinas vidinis pavojus, tačiau palaipsniui supratau, jog nėra viskas taip paprasta. Bažnyčios priešas yra ne vien išorėje, jis jau jos viduje, neretai gerai užsimaskavęs, tarsi Trojos arklys. Homoideologijos ir homolobizmo problema egzistuoja ne tik už Bažnyčios ribų, tačiau analogiška problema yra ir jos viduje, kur homoideologija įgauna homoerezijos pavidalą. Kad tai suvoktum, nebūtina žinoti IPN (Institut Pamięci Narodowej – Tautinės atminties institutas), nes jis yra tik vienas iš daugelio šaltinių. Tie faktai yra akivaizdūs ir tuose kraštuose, kuriuose niekas negirdėjo apie IPN. Užtenka surinkti patikimus pasaulietinės ir bažnytinės žiniasklaidos pranešimus iš paskutiniųjų metų, vadovautis žmogaus prigimties pažinimu, loginiu mąstymu, suvokti faktus ir dokumentus, liudijančius Bažnyčios reakciją į tuos faktus.

REIŠKINIO GLOBALUMAS

Pirmiausia būtina atskleisti visuotinį žiniasklaidos melą, kai nuolatos kalbama apie dvasininkų pedofiliją, bet tuo tarpu dažniausiai pasitaiko efebofilijos atvejų, t.y. išsigimimas, kuris pagrįstas suaugusių homoseksualių asmenų potraukiu ne vaikams, tačiau jaunesniems bei paūgėjusiems paaugliams. Tai tipiškas iškrypimas susijęs su homoseksualizmu. Elementaraus pažinimo tiesa, jog daugiau  kaip 80 procentų dvasininkų seksualinės prievartos atvejų, atskleistų JAV, – tai efebofilija, o ne pedofilija! Šis faktas yra piktybiškai slepiamas, nutylimas, nes labiausiai atskleidžia tiek pasaulietinį, tiek bažnytinį homolobizmą. Tad juo labiau reikia tai pagarsinti.

Panašiai yra kituose šalyse, todėl reikia atminti, jog seksualinės prievartos atvejai, sudrebinę pasaulinę Bažnyčią, didžiąja dalimi buvo susiję su homoseksualiais dvasininkais. Už paaiškėjusius, didelius nusižengimus Bažnyčia sumokėjo skaudžią kainą, neteko patikimumo. Tai sąlygojo dramatiškus tiek dvasininkų, tiek atskirų vyskupijų ir vienuolijų, vienuolynų ir seminarijų materialinius sunkumus, bažnyčių tuštėjimą dagybėje bažnytinių provincijų. Skaičiuojama, kad JAV Bažnyčia turėjo sumokėti daugiau kaip pusantro milijardo dolerių kompensacijų. Tai būtų neįmanoma be svaraus pogrindžio egzistavimo, kurį prokurorai paprastai atskleidžia tik nedaug, mažą ledkalnio viršūnėlę.

Skandalai lydi ir aukščiausius postus užimančius asmenis, pavyzdžiui, pas mus tokiu buvo arkivyskupas Juliuszas Paetzas, kuris 2002 m. buvo atleistas iš Poznanės vyskupo pareigų. Tuo tarpu Airijoje, kuri istoriškai ir dvasiškai tokia panaši į Lenkiją, tokia katalikiška, prieš kelis metus atleisti iš pareigų keli vyskupai. Vienas iš jų, atleistas 2010 m., Johnas Magee, Cloyne vyskupijos vyskupas, pašalintas dėl kaltinimų tvirkinant ir dangstant 19 savo vyskupijos kunigų, įvykdžiusių pedofilijos bei efebofilijos nusikaltimus. Anksčiau kunigai Paetz i Magee kartu ilgai darbavosi Vatikane, daug metų priklausė artimiausiems ir įtakingiausiems pastarųjų trijų popiežių bendradarbių grupei.

Iki ko gali nusiristi kovojantys sutanotieji homoseksualai, liudija ypač „liberalaus“ ir „atviro“ arkivyskupo Remberto Weakland elgesys. Jis nuo 1977 iki 2002 valdė Milwaukee vyskupiją JAV. Jis pats tiesiogiai prisipažino, kad yra gėjus ir kad per savo gyvenimą santykiavo su daug partnerių. Per visą savo valdymo laikotarpį – per 25 metus – nepaliaujamai priešinosi popiežiui ir Apaštalų Sostui daugeliu klausimų, bet ypatingai kritikavo ir atmetė Magisteriumo mokymą apie homoseksualizmą. Jis palaikė ir saugojo aktyvius gėjus savo vyskupijoje, padėdavo jiems išvengti atsakomybės už įvykdytus serijinius seksualinis nusikaltimus. Savo valdymą užbaigė visiška nešlove, kai iš vyskupijos (tiksliau – Caritas) kasos paėmė pusę milijono dolerių savo buvusio partnerio išlaikymui.

Vienas įtakingiausių savu metu žmonių Bažnyčioje Marcial Maciel Degollado, Kristaus Legionierių vienuolijos įkūrėjas, pasirodo buvo biseksualas, kuris įvykdė sunkių lytinių nusikaltimų daugelio vienuolijos narių ir mažamečių vienuolijos mokinių, net savo sūnaus atžvilgiu…

Minėtoji ketveriukė buvo visiškai nebaudžiami, nors į Romą metai iš metų plūdo daugybė skundų ir kaltinimų jų atžvilgiu. Išeitis rasdavosi tik tada, kai klausimas tiesiogiai pasiekdavo Šventąjį Tėvą arba jį viešai nušviesdavo žiniasklaida. Kitu atveju viskas būdavo blokuojama žemesniame vietinės hierarchijos arba Vatikano lygmenyje. Panašiai vyko ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, už aktyvią homoseksualinę pedofiliją arba efebofiliją tik po daugelio metų iš pareigų buvo atleisti vyskupai: Patrick Ziemann iš  Santa Rosa Kalifornijoje (1999), Juan Carlos Maccarone iš Santiago del Estero Argentinoje (2005), Georg Müller iš Trondheim ir Oslo Norvegijoje (2009), Raymond John Lahey iš Antigonish Kanadoje (2009), Roger Vangheluw iš Brugijos Belgijos (2010), John C. Favolara iš Majamio (2010) ir Anthony J. O’Connell iš Palm Beach Floridoje (2010). Panašiai turėjo pasielgti su daugeliu kitų vyskupų dėl to, kad slėpė ir tušavo tokius nusikaltimus. Panašus likimas ištiko ir daugelį net labai įtakingų kunigų.  Ne tik sunkių seksualinių nusikaltimų skaitlingumas įrodo šio pogrindžio galią, tačiau ir kaip labai pažeistas yra kandidatų parinkimo į vyskupus procesas, kad išlieka galimybė daryti didelę karjerą Bažnyčioje nepaisant tos nuodėmės ir dvigubo gyvenimo. Tai liudija, kokia stipri yra vidinis neįveikiamas bažnytinis blokavimas visų pastangų apginti nuskriaustuosius, pasiekti elementariausios tiesos ir teisingumo. Be galo sunku parodyti homoseksualui atrodo akivaizdžius jo veiksmų padarinius, su kiek keistų sunkumų tenka susidurti, kaip sunku pasiekti nors kažkokios sėkmės. Atsitinka kažkas baisaus – pasirodo, jog homokaltininkų komfortas yra svarbesnis už vaikų ir jaunimo likimą, už Bažnyčios likimą. Jei tai vyksta visiškai sąmoningai, tai galima pavadinti bažnytine išdavyste, bažnytine jauno žmogaus išdavyste!

Pastebima aiški baimė, dvasininkų sutrikimas vyskupijose ir vienuolijose, kuomet šiuo klausimu yra tylima, nesugebama išdėstyti elementariausio Bažnyčios mokymo šia tema. Ko jie taip bijo? Iš kur suaugusių ir subrendusių vyrų tarpe atsiranda toji baimė? Iš kur randasi kunigų neurozė, širdies ligos ir kitos ligos, būtent tiems, kurie stengiasi pasipriešinti šiam reiškiniui, ypač saugojant vaikus ir jaunimą? Akivaizdu, jog baiminasi įtakingų lobistų, kurie yra valdžioje ir kurie gali pavojingai pakenkti.

Kad būtų galima slėpti ir toleruoti blogį, reikia turėti savo žmonių raktinėse pareigybėse, reikia kurti homolobizmą, gal labiau net homotinklą ar net homomafiją. Taip apie šią grupę kalbėjo teisingumo ministras Jarosław Gowin, kuomet kaip senatorius pasisakė apie homoseksualinių kunigų piktnaudžiavimų skandalo Plocko vyskupijoje tema, kuomet tvirkintas jaunimas ir klierikai, tačiau faktai buvo slepiami. Jis tvirtino, kad kai kreipėsi į Bažnyčią arkivyskupo Paetzo klausimu, susidarė įspūdį, jog bendravo su kažkokia mafija, kuri dėl savo interesų brutaliai neigia akivaizdžiausius faktus ir principus.

Panašiai apie tą terpę kaip apie mafiją nesenai kalbėjo kun. Charles Scicluna, kuris yra paskirtas kaip pagrindinis atsakingas žmogus Bažnyčioje šiais klausimais, tarsi Tikėjimo Kongregacijos Disciplinarinės sekcijos „prokuroras“. Taip jis kalbėjo simpoziume, skirtame išgydymui ir atsinaujinimui, surengtame Romoje 2012 m. vasario mėnesį seksualinių piktnaudžiavimų Bažnyčioje klausimu. Benedikto XVI vardu jis ryžtingai pasmerkė ne tik nusikaltėlius, tačiau ir bažnytinius autoritetus, kurie slėpė jų poelgius. Jis kvietė drąsiai pasipriešinti tokiam elgesiui, atvirai pranešti policijai, apsivalyti Apaštalų Sosto nurodytu būdu. Kuo labiau nusikaltėliai yra gerai apsiginklavę, tuo skriaudžia kitus ir pasitikėjimą Bažnyčios tikrumu. Tokiu būdu galingas nukrikščioninimo impulsas ateina iš pačios Bažnyčios vidaus.

Ypatingai vertingu ligšiolinėje diskusijoje laikau kun. prof. Józefo Augustyno SJ pasisakymą, kai jis tvirtino, jog „Problema yra ne «juose», tačiau mūsų reagavime į «juos». Kaip mes eiliniai kunigai ir vadovai reaguojame į juos? Leidžiamės išgąsdinami, traukiamės, reikalaujame tylėti, apsimetame, kad problemos nėra? Gal atvirkščiai: priešinamės, kalbame apie juos aiškiai, atimame tokiems žmonėms įtakos galimybę, atleidžiame iš pareigų? Nevalia jiems dirbti seminarijose ir jokiose svarbiose pareigybėse. Jei homolobizmas egzistuoja ir gali ką nors įtakoti bet kuriose bažnytinėse struktūrose, tai tik todėl, kad mes jiems nusileidžiame, užleidžiame kelią, apsimetame ir t.t.“.

 

Versta iš lenkų kalbos

Dariusz Oko „Przeciw homoherezji“

http://www.fronda.pl/a/z-papiezem-przeciw-homoherezji,20599.html

 

Drauge su popiežiumi prieš homoereziją

Post navigation