2016 m. vasario 25–28 d. tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta knyga „Tėvo Stanislovo saulė“, skirta dešimtosioms kapucinų vienuolio, kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio mirties metinėms pažymėti.

Knyga „Tėvo Stanislovo saulė“ tapo mano, šios knygos autorės Valentinos Šereikienės (socialinių mokslų daktarės), ilgametės švietėjiškos veiklos natūralia tąsa. Joje sudėta daug žmonių pasakojimų. Man buvo be galo svarbu, kad Arvydas Juozaitis, pirmosios knygos (1995 m.) apie tėvą Stanislovą autorius, parašytų atsiminimus. Fantastiškų, gilių įžvalgų jis parašė per ypač trumpą laikotarpį, ir, nors knyga jau buvo sumaketuota, spėjome jas įtraukti. Knygų mugė yra turbūt vienas gražiausių reiškinių Lietuvoje: ten žmonių buvo kaip atlaiduose. Į šią mugę pirmą kartą atvykau kaip autorė pristatyti savo knygos.

„Tėvo Stanislovo saulė“ iš karto pateko į labiausiai perkamų knygų trejetuką. Tai reiškia, kad tėvo Stanislovo kaip dvasininko ir žmogaus priminimas yra reikalingas! Svarbiausia tiesa, kurią kartodavo tėvas Stanislovas, – nėra nereikalingų žmonių! Tai turi žinoti net jo nepažinojusieji, apie jį neskaičiusieji. Daugybė žmonių – vaikų, vyresniųjų ir senų – kenčia nuo nereikalingumo jausmo. Jie turėtų žinoti, kad visada yra kai kas, kam jie rūpi, nors, apsidairius aplink, taip neatrodo.

Kada įsižiebė tėvo Stanislovo saulė?

Kardiochirurgas akademikas Jurgis Brėdikis rašo: „Kiekvienas susitikimas su tėvu Stanislovu buvo neeilinis, ilgam įsimintinas, prisotintas meilės, kurią jis skleidė. Net aplinka apie jį buvo tarsi pilna jo teigiamų virpesių“.

Dr. Rūta Mizerienė, tėvo Stanislovo paskatinta gydyti Paberžėje ir Dotnuvoje priklausomybe alkoholiui sergančius žmones, rašo: „Šventi Žmonės, kasdien melsdamiesi Dievui už mus, yra kartu su mumis visuose mūsų rūpesčiuose, skausmuose ir apskritai visame gyvenime“. Ši knyga – didelis pastiprinimas ir priklausomybe nuo alkoholio sergantiems žmonėms bei jų artimiesiems. Tėvas Stanislovas įrodė, kad alkoholikas gali pasveikti, ir teigė, kad alkoholizmas – ne tik biocheminis susirgimas, bet ir labai didelė nuodėmė Dievo atžvilgiu.

Atsiminimuose skleidžiasi stiprūs asmenybių liudijimai apie didingą Mokytoją.

„Juk visų mūsų paklaus TEN: laiką, mielasis, KAM išnaudojai, kur mano duoto tau talento VAISIAI? Ir ką teks atsakyti, jeigu visas gyvenimas praeina kaip migloj tik valgant, geriant, žiūrint televizorių, žaidžiant žaidimus ir t. t. Ačiū Dievui, kad duoda sutikti ŽMOGŲ, kuris tau padeda susiorientuoti, padeda suprasti, kam tu gali būti naudingas, padeda išspręsti tą patį sunkiausią gyvenimo klausimą – BŪTI ar NEBŪTI.“ (dr. Rūta Mizerienė).

Knyga, kurioje sudėti surinkti prisiminimai ir pasakojimai, suskirstyta į kelias dalis. Pirmojoje dalyje pateikta žinomų ir išskirtinių, naujų faktų apie tėvą Stanislovą ir kitus kapucinus. Surinkau daug žinių apie tėvą Roką OFMCap, tėvo Stanislovo Mokytoją, tiek daug davusį Lietuvai. Tik dėl didelės mano knygos apimties nutarta parengti apie tėvą Roką atskirą knygą. Antrojoje knygos dalyje yra pasakojimų, laiškų, iš muziejų gautų duomenų, originalių nuotraukų. Trečiojoje knygos dalyje pamatysite trumpų, linksmų epizodų, mano pačios pasakojimų, prisiminimų. Knygoje vietos rado ir poezija: rašytoja Irena Žukauskaitė-Jacevičienė ir dr. Jonas Skonsmanas eilėmis išreiškė pagarbą tėvui Stanislovui.

2015 m. antrąjį pusmetį daug žmonių iš Lietuvos ir užsienio – vienuoliai, kunigai, medikai, poetai, rašytojai, įvairių kitų profesijų atstovai – nuoširdžiai, pamiršę karščius, rašė atsiminimus, padovanojo nuotraukų iš savo archyvų, padėjo įsigyti garsių fotomenininkų darbų, surado poezijos, dedikuotos tėvui Stanislovui.

Linkime Skaitytojui knygoje rasti tai, kas sustiprins Gyvenimo kelionėje!

Lai tėvo Stanislovo saulė šildo ir stiprina Jus visus!

Pabaigoje priminsiu, ko mokė tėvas Stanislovas: reikėtų atsisėdus namuose, jeigu nenorite bažnyčioje, pamedituoti. Meditacija reiškia atsijungti telefoną ir kompiuterį, pabūti ramiai, kad ir su knyga. Linkiu visiems nurimti ir džiaugtis, kad saulutė šviečia visiems.

Štai ką parašė man skaitytojai:

Regina Š.: Tikrai šilta pasakojimų ir prisiminimų, kupina ramybės ir pažinimo knyga apie neeilinį Žmogų, jo dalinamą meilę kiekvienam sutiktam. 

Stanislava: Skaičiau knygą ir verkiau. Prisiminiau savo keliones pas Tėvelį. Žmonės žavėjosi kunigo dvasios stiprybe. Jis skatino kitus nebijoti sunkios ligos, nepalūžti. Ir pats dirbo iki paskutinės akimirkos. Dėkoju autorei už jautrią, su meile parašytą knygą. Tai knyga ne elitui – tai knyga paprastiems Lietuvos žmonėms.

Dr. Arturas Jonas: Labai nuoširdžiai dėkoju už knygos parašymą. Vakar paštu gavau. Dabar skaitau, verkiu, meldžiuosi, džiaugiuosi. Labai laukiau Tokios knygos. Apie Tėvą Stanislovą kaip apie žmogų. Daug meilės skleidžia jūsų parašyta Knyga, tėvelis vėl atgyja ir paliečia širdį. Dėkui.

Jolanta C.: Be galo jauki ir įdomi knyga apie vieną unikaliausių Lietuvos žmonių. Kai kurie pasakojimai kelia nuostabą, kiti – susižavėjimą. Sužinojau apie Tėvą Stanislovą dalykų, kurių nebuvau girdėjusi…

Rašytoja Violeta Paulauskaitė: O gerų žodžiu Jūs tikrai nusipelnote – senai taip skaičiau: ir iš galo, ir vidurį paskaitau, ir vėl nuo pradžių, taip visur įdomu! Padarėt labai didelį, labai gerą ir reikalingą darbą – mums kaip niekad reikia ,,stuburo“, tikrų vertybių, žmogaus tikros paskirties šiame – trumpame etape žemėje suvokimo geru pavyzdžiu. Juk viskas dabar taip susimaišė, kai kurios sąvokos – kaip patriotizmas, padorumas, garbė aplamai baigia išnykti ir tampa sunkiai suvokiamomis atgyvenomis…

Buvo smagu susipažinti knygų mugėje!

Stefani: Žmogus iš didžiosios raidės… Jis palydėjo mano vyrą į kapus… ir kaip reikėjo man su juo atsiskaityti… aš paklausiau, kiek reikia? Jis pabučiavo man į kaktą sakydamas… „aš tau turiu padėti…tu viena palikai su neužaugintais vaikais.“ Tėvas Stanislovas mano vaikams autoritetas… mirus mano vyrui tais pačiais metais važiavo kalėdinis autobusiukas bendrovės su pyragais…dešromis…ir ką jūs sau manote? jis pravažiavo pro namus… nes nebuvo dirbančių toje bendrovėje iš mūsų šeimos… taip mes tų vaišių ir negavome… nusiminėme… nes nelabai ką ir turėjom padėti ant stalo šventinio. kitą dieną, mūsų nuostabai… Tėvelio Stanislovo vaišes atvežė vargonininkė Jolanta… Tėvelis jai pasakęs: „nuvežk tai našlelei…gal neturi ko valgyti?..“ PRAVIRKAU.

Vytautas: Žmogus, kuris visuomet padėjo – bet nemoralizavo!

Doc. dr. Petras Šibilskis: Noriu padėkoti už knygą. Ji labai gera. Net apsiverkiau kelis kartus skaitydamas. Jaudina ir už širdies griebia.

Kėdainietė: Man atmintyje įstrigo laikai, kai jis dirbo Dotnuvoje. Į šv. Mišias tikintieji visada rinkdavosi anksčiau. Įėjęs į bažnyčią, Tėvas Stanislovas apsidairydavo į abi puses, pasisveikino su visais susirinkusiais žmonėmis, kurių kiekvieną pažinojo, sveikindamasis visad kreipdavosi vardais ir pavardėmis. Jis nuolat visų pasiteiraudavo: „Kaip tavo žmonelė? Ar geriau jaučiasi?“ arba „Kaip tavo bulvės auga?“. Kokią atmintį žmogus turėjo!.. Atsimenu ir kai stipriai sirgdamas pats žmogų laidojo. Žiema, šalčiai, pusnys. Niekas nevalyta. O kunigėlis su savo sandalais žygiuoja pirmas ir sako: „Mergaitės, eikite paskui mane“. Jis pramynė mums taką. Pats basas, nuogomis blauzdomis, tik sandalais apsiavęs. Palaidojome. O jis ir sako susirinkusiems prie kapo duobės: „Nešalkit, nebegiedokit. Grįžkite namo, susėskite prie šiltos arbatos ir pratęskite giesmes ten“. Jis buvo Žmogus iš didžiosios raidės. Jis man padėjo per visus gyvenimo sunkumus, jis man padėjo įveikti onkologinę ligą. Kai ja susirgau, Tėvelis buvo miręs. Tačiau išvydau jį sapne. Jis į mane žiūrėjo, o už nugaros jam buvo didžiulis šviesos blyksnis. Sapne jis man pasakė: „Vaikeli!“. To pakako. Jis įpūtė vilties, džiaugsmo ir tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad viskas įveikiama. Ir ligą aš įveikiau.

Vida: Skaitau ir verkiu kas keli lapai. Graži, šilta knyga. Atrodo, skaitai ir Tėvas Stanislovas šalia. Jau pasakiau vaikams, kad nusipirktų ir skaitytų. Dukra gyvena Vokietijoje, tai jai teks nusiųsti. Mano vyriausias sūnus buvo Tėvelio pakrikštytas. Dukrytė ėmė šliūbą. Atsimenu kiekvieną Dotnuvoje praleistą šventės akimirką. Skaitau ir dingsta sąnarių skausmai. Knyga parašyta didelėmis raidėmis, didesni tarpeliai, labai lengva skaityti.

Tėvas Stanislovas sakė: „Jeigu pamatytume, ką gali padaryti mūsų maldos Dievui, jei išvystume visus žmones, kuriuos jos paveikė, netektume žado iš pagarbos maldai.“

Dr. Valentina Šereikienė. SVARBIAUSIA – PRISIMINTI SAVO LAIKINUMĄ ŽEMĖJE!

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *