Kun. Mečislovas Petrovskis TChr

Jėzus Kristus gimė

Betliejuje, kad mus

išlaisvintų iš baisios

šėtono vergijos, nuodėmės

ir mirties. Todėl nuolatinę

džiaugsmo pilnatvę

žmogus galės atrasti

tik tada, kai

įtikės Kristumi

ir užmegs su Juo asmeninį

meilės ryšį.

Prisikėlęs Jėzus Kristus nuolat gyvena Katalikų Bažnyčios bendruomenėje. Atgailos sakramente ir Eucharistijoje naikina visas mūsų nuodėmes bei apdovanoja mus begaline meile ir amžinuoju gyvenimu. Tikrasis Jėzaus buvimas sakramentuose, o ypač Eucharistijoje, yra pats didžiausias lobis kiekvienam žmogui ir visai žmonijai.

Kas atmeta Bažnyčią, atmeta Kristų

Katalikų Bažnyčia tai Jėzus Kristus ir mes visi, nusidėjėliai, kuriems  reikalingas Jo gailestingumas. Viešpats Jėzus kviečia bendrystei su savimi, nes trokšta išlaisvinti mus iš šėtono vergijos, išmokyti mylėti tyra meile ir nuvesti mus į dangų. Katalikų Bažnyčia yra skirta visiems nusidėjėliams, kurie trokšta patikėti visą savo gyvenimą Dievo gailestingumui.

Jėzus Bažnyčios bendruomenę prilygina vynmedžiui: ,,Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,5). Kitoje vietoje Bažnyčios bendruomenė pavadinama Mistiniu Kristaus Kūnu (plg. Kol 1,18; 1 Kor 12,27): ,,Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos paleistuvės nariais? Jokiu būdu!“ (1 Kor 6,15). Jei per savo tikėjimą ir krikštą priimu Kristų kaip vienintelį savo Viešpatį ir Išganytoją, tai automatiškai tampu Jo Kūno nariu –Bažnyčios bendruomenės nariu.

Autentiškas tikėjimas ir meilė Kristui tuo pačiu yra meilė Jo Mistiniam Kūnui, arba Katalikų Bažnyčiai. Kiekvienas, kuris atmeta Katalikų Bažnyčią, atmeta Kristų. Šventas Paulius aiškiai nušviečia absurdišką sprendimą atmesti Bažnyčią: ,,Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai“ (Ef 5,29-30).

Kunigystės sakramento dovana

Katalikų Bažnyčios bendruomenėje ypatingas vaidmuo tenka kunigystės sakramentui, kadangi pats Jėzus per kunigų tarnystę atleidžia nuodėmes, o Eucharistijoje mums suteikia amžinąjį gyvenimą. Šventąją kunigystės sakramento dovaną Viešpats Jėzus sudeda į silpnas ir nuodėmingas žmonių širdis, tačiau sakramentinėje kunigų tarnystėje Jis pats veikia. Būtent pats Kristus atleidžia mums nuodėmes, kai atliekame išpažintį, Būtent pats Kristus sudabartina savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, kuomet kunigas laiko šv. Mišias. Žinome, kad Kristaus šventa kunigystės dovana  yra lobis, kurį ,,mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4,7), o jos galia kyla iš paties Kristaus ir nepriklauso nuo žmogaus šventumo.

Kunigystė yra viena didžiausių dovanų, kurią Jėzus aukojo žmonijai. Šventasis Klebonas iš Arso, Jonas Marija Vianėjus (Jan Vianney), viename savo pamokslų taip parapijiečiams paaiškino kunigystės sakramento dydį: ,,Jeigu nebūtų kunigystės sakramento, nebūtų Viešpaties mūsų tarpe. Kas gi Jį įdėjo į tabernakulį? Kunigas. Kas jūsų sielas, kai gimėte, priėmė į Bažnyčios bendruomenę? Kunigas. (…) O kai siela pateks į mirtiną nuodėmę, kas ją prikels gyvenimui? Kas sugrąžins sąžinės ramybę? Tiktai kunigas. Nerasite jokio gėrio, kylančio iš Dievo, kad už jo nestovėtų kunigas. Pabandykite atlikti išpažintį Dievo Motinai arba kuriam nors iš angelų. Ar atleis jums? Ne. Ar galės jums duoti Viešpaties Kūną ir Kraują? Ne. Švenčiausioji Mergelė Marija neturi galios savo Sūnų atvesti į ostiją. Net jei prieš jus stovėtų dviejų šimtų angelų minia, ji neturėtų teisės atleisti jūsų nuodėmes. Kunigas vienintelis turi teisę jums pasakyti: <eik ramybėje, aš tau atleidžiu>. Kunigystė iš tiesų yra kažkas didinga. Kunigas gerai save supras tik danguje. Jei, gyvendami žemėje, suvoktume, kas yra kunigystė, numirtume ne iš susijaudinimo, bet iš meilės. (…) Tačiau kunigas nėra pats sau kunigas. Pats sau negali atleisti nuodėmių. Pats sau negali suteikti jokio sakramento. Kunigas gyvena ne dėl savęs, gyvena dėl mūsų. Po Dievo kunigas yra pats svarbiausias! Palikite parapiją dvidešimčiai metų be kunigo, ir joje pradės adoruoti veršį. (…) Kuomet kas nors stengiasi panaikinti religiją, pirmiausia ima atakuoti kunigus, nes ten, kur nėra kunigų, jau nebeaukojamos šv. Mišios, nebelieka Dievo kulto.“

Taip Viešpats Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: ,,Atiduodu tavo globai du mano širdžiai brangiausius perlus, o tai yra kunigų sielos ir vienuolių sielos, už jas ypatingai turėsi melstis, jų galia bus jūsų sunaikinime. Maldas, pasninkus, apsimarinimus, darbus ir visus kentėjimus sujungsi su malda, pasninku, apsimarinimu, darbu, mano kančia, ir tada jie turės galią prieš mano Tėvą“ (Dzienniczek, 531).

Lai šie šv. Faustinos Dienoraščio žodžiai  bus paskatinimas ir raginimas mums panirti į ištvermingą maldą už kunigus, kad šie liktų ištikimi savo pašaukimui, gebėtų nugalėti bet kokias pagundas ir taptų šventais.

„Milujcie sie“ 2018, nr 5

Vertė V. T.

Didžiausias mūsų lobis

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *