Prisimename pirmuosius Lietuvos Sąjūdžio mitingus, tautinį atgimimą. Kiek tada buvo džiaugsmo, vilties, meilės horizontų.  Tas sąjūdis prigeso ir mums reikia naujo tikėjimo ir meilės sąjūdžio. Laisvė ir nepriklausomybė, tai nuolatinis pasirinkimas ir kova šitame kelyje, ne tik tautos, bet ir asmens Gal suklydome, jog nepriklausomybės atgavimo pradžioje nusprendėme, jog pagrindinis darbas yra padarytas – atsikratėme okupantų, tačiau tai buvo tik laivės kelio pradžia, kuri ir tęsiasi – mes kuriame laisvę toliau. Esame Europos dalis ir liksime, tačiau tos grėsmės mūsų laisvei, nacionaliniam tapatumui liks. NATO ar Europos Sąjunga yra tik prielaidos ir pagalba būti laisviems, tačiau už pačią savo laisvę patys esame atsakingi.

Kova už Lietuvą, už jos laisvę, ateitį dar tik prasideda. Mes pralaimime, jog patikime savo iliuzijomis, vizijomis, pasitikime tais, už kuriuos balsuojame, jog dabar viskas savaime gerai išsispręs, jie už mus viską padarys. Mums svyra rankos, ateina nepasitenkinimas, jog matome tiek daug neteisybės, pradedame abejoti laisve, nepriklausomybę, pačiu savimi.

Kartais atrodo, jog blogis yra galingesnis, nenugalimas, baimė mus kausto. Norisi daug ką kaltinti, nekęsti tos pačios Lietuvos, tų valdininkų, neaiškų kam dirbančių. Bet tai Lietuva. Bet yra Dievo ginklai, kuriais Dievas apginkluoja nuolankiuosius ir mažuosius, kurie Juo pasitiki. Tai ieškojimo, tiesos, meilės ir gyvenimo kelias. Daugelis sako, ką mes galime padaryti, mes maži, prarandame viltį. Didysis  rusų disidentas, tais gūdžiais sovietiniais laikais  A. Solženycinas rašė: „ MŪSŲ KELIAS – NIEKUR SĄMONINGAI NEPALAIKYTI MELO. Suvokus, kur melo pradžia – kiekvienam ji skirtingai pastebima – atsitraukti nuo šios gangrenuojančios ribos, nepakli-juoti ideologijos mirusius kaulelius ir žvynelius, nesusiūti supuvusį skudurą. Mes būsim nustebinti, kaip greitai ir beviltiškai nyksta melas – ir kam priklauso būti nuogam, pasirodys pasauliui nuogu. Ir taip kiekvienas, nugalėdamas savo nedrąsą, tegul pasirenka, ar lieka jis sąmoningu melo tarnu. Suprantama, ne dėl polinkio, bet dėl šeimos, dėl vaikų auklėjimo melo dvasioje. Ar neatėjo laikas jam pasijusti garbingu žmogumi, vertu vaikų ir amžininkų pagarbos? (Gyventi be melo, A. Solženycinas, Aušra, nr 1, t. 1, psl. 36, USA-Chicago , 1977). Galime perfrazuoti tas nuostabias jo mintis: niekur nepalaikyti blogio, neteisingumo, apgaulės, manipuliacijos, kyšininkavimo, pataikavimo, keršto, pykčio ir kt. blogybių ir šie dalykai pasitrauks. Gal būt tada atsiras ramybės ir meilės pažymėta Dievo malonės ženklu oazė, kuri gali plėstis arba trauktis. Malda ir veikimas, nuolankus, bet ištvermingas ir nepalaikymas blogio. Tai nuolatinė auka, išsižadėjimas, tiek, kiek galiu sąžiningai ir teisingai padaryti. Nuolankus ėjimas meilės, aukos ir tiesos keliu.

Daugelyje žmonių gyvenime ir jų sielose sumaištis, ką daryti su savo gyvenimu, kaip elgtis, kaip gyventi, kokias vertybes palaikyti. Pliuralistinėje visuomenėje sunku susiorientuoti, ypač kai peršamos materialistinės filosofijos idėjos, žmogus redukuojamas iki materijos lygmens, jog pertekęs medžiaginėmis vertybėmis žmogus bus laimingas. Žmogus nebepajėgus apvaldyti savo kūną, poreikis. Matydami visuomenėje daug palūžusių, priklausomų, pasimetusių žmonių ta mintis peršasi. Reikia grįžti prie dvasinių vertybių, žmogaus sielos, iš kurios, kaip iš tyro šaltinio trykštu gaivi gyvybės ir meilės versmė pasauliui ir sau. Jėzus,  dieviškai paliudijo, jog žmogų užteršia tai, kas išeina iš jo širdies (pgl. MK 7, 16). Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas apvaldyti savo dvasią ir pasiekti amžinybę. Dievo dvasia sukūrė pasaulį ir žmogus pašauktas jį apvaldyti. Tik Dievas nori, kad žmogus būtu autentiškai laimingas.

Filosofas A. Maceina pažymėjo: „Bendras Europos nusiteikimas, bendros kovos nelieka be atbalsio ir mūsų tautos tarpe. Prieš mus taip pat atsistoja rimta alternatyva: ar savame gyvenime ir savojoje kultūroje ir toliau vadovausimės krikščionybės principais, ar pasuksime nuo jų šalin ir savo tautos dvasią apspręsime ateizmo bei neopagonizmo formomis? […] Apsisprendimas už krikščionybę yra tuo pačiu apsisprendimas ir už lietuvybę…[…] nusisukimas nuo krikščionybės mūsų tautai reikštų pavojų nepriklausomybei“ (A. Maceina, Raštai, t. 13, psl. 22-25,.  )ir aišku reiškia pavojų pačiam žmogui. Tie filosofo žodžiai nėra be pagrindo. Didelė dauguma Europos yra sukilusi prieš Dievą, krikščioniškas vertybes, nors pačios Europos fundamentai yra krikščioniški. Tikėjimas bandomas iš visur eliminuoti, arba parodyti tikinčiuosius arba Bažnyčia negatyvioje šviesoje, žiniasklaida ir filmai pristato tikėjimą, kaip bevertį, net naikinantį žmogiškas vertybes. Jei pažvelgsime į Lietuvos praeitį, pamatysime, kaip Katalikų Bažnyčia prisidėjo ugdant kalbą, papročois, tautiškumą. Dievo džiaugsmas gyvas ir mylintis žmogus šlovinantis savo Kūrėją. Dievas iš meilės sukūrė pasaulį ir dovanoja mums. Dovanoja Lietuvą, kalbą, gyvastį, tautiškumą, vienas kitą.  Jei kursime ir prisidėsime kurdami meilės ir gyvybės civilizacija, Dievas laimins, keisimės mes patys, keisis Lietuvą mūsų išganymo istorijoje.

„Tėvo Pijaus balsas“, nr 25, 2015

Br. Vincentas Tamošauskas OFMCap Lietuva, kaip reikia tave mylėti…

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *