Norint kalbėti apie evangelizacija, pirmiausia reikėtų prisipažinti, kad Bažnyčia neevangelizuoja, ir paklausti kodėl?

Įsivaizduokite, kad esate rytų Ukrainoje, 90-ųjų metų pradžioje. Savo parapijas kurti pradeda katalikai ir protestantai. Ką pamatysite po 10 metų? Kur tik nuvyktumėte, pamatysite kad protestantų yra keli tūkstančiai, katalikų kiek? Šimtas, du šimtai… Bet už tai pastatyta bažnyčia. Jie nuomoja salę, turi jau kelis tūkstančius žmonių. Jie evangelizuoja, o mes statome bažnyčias. Varšuvos kardinolas K.Nyčas (Nycz) vieną kartą man pasakė, kad kunigų seminarijoje ruošiami būsimi dvasininkai ne 90% žmonių, kuriuos reikės evangelizuoti, o 10% (procentams), kurie jau yra bažnyčioje. Taigi jis pripažino, kad katalikų Bažnyčia neformuoja savo dvasininkų evangelizacijai o tik parapijos raštinėms, dar Bažnyčios liturgijai. Charizminio atsinaujinimo bendruomenės dažniausiai šlovina Dievą, rečiau formuojasi, dalyvauja didžiausiuose renginiuose, bet irgi neevangelizuoja. Aišku, organizuoja ALFA kursus, bet tai yra tik saugūs evangelizacijos būdai, tai yra įtikinimas žmonių, kurie jau iš dalies yra įtikinti. Aš turiu omenyje gatvės evangelizacija, arba nuo namų iki namų. Panašiai funkcionuoja evangelizacinės mokyklos. Aš irgi vedu tokią mokykla ir mano nuomone, mano mokykla dar per mažai evangelizuoja! Ruošiame evangelizatorius, paskui jie ruošia kitus, bet galų gale niekas neišeina į gatves! Bažnyčios fondai aprūpina visokias statybas, materialinius reikalus, bet tik ne evangelizacinę veiklą. Visa tai rodo, kad mūsų Bažnyčia neevangelizuoja, arba evangelizacija tai tarsi priedas. Arba kas, atliekant išpažintį, įvardija kaip nuodėmę, kad neevangelizuoja, kad nėra liudytoju? Atliekame išpažintį iš to, kad valgėme mėsą penktadienį, bet ar nėra didesnė nuodėmė, kad neevangelizuojame?

Taigi kodėl katalikų Bažnyčioje neevangelizuojama, arba nepakankamai tai daroma?

Pirma priežastis – kad neįsisąmoniname evangelizacijos svarbumo. Apaštalas Matas savo Evangelijoje, Jėzaus kalbą apie misiją ir evangelizavimą įdėjo kaip antrąją Jo kalbą po „kalno pamokslo”, kuriame Jėzus pasakoja apie krikščioniškąjį gyvenimą. Evangelizacija Mato Evangelijoje rodoma kaip krikščioniškojo gyvenimo šešėlis. Jeigu nėra šešėlio, tai nėra žmogaus. Jeigu nėra evangelizacijos, tai nėra krikščioniško gyvenimo.

Taigi Bažnyčios žmonės nesupranta, kas yra evangelizacija ir kodėl ji yra be galo svarbi. Prie to prisideda nežinojimas kaip tai daryti. Jeigu kas neparagavo evangelizacijos jaunystėje, kaip vaikinas, mergina, bus jam, jai sunku tai daryti. Iš nežinojimo kaip evangelizuoti kyla baimė. Nors baimė beveik visada yra, tik kartais gali žmogų baimė paralyžuoti. Kokia dar gali būti neevangelizavimo priežastis? – tai paprasčiausias tingumas.

Yra tiktai vienas dalykas kuris mus gali įvesti į evangelizaciją, į tikrąją evangelizaciją. Tai yra meilė, bet meilė ne iš šio pasaulio, karšta meilė, meilė Dievui ir artimui.

(Vertė Br. Tomas Pilch OFMCap)

www.kapucinai.net

Br. Petras Kurkevičius OFMCap „Ar evangelizacija prakeiksmas?“ (I)”

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *