Kur gimsta Dievo malonės įkvėpimai? Negimsta mūsų vaizduotėje ar mūsų galvoje, bet gimsta mūsų širdies intymiausioje gelmėje. Kad pažintume juos reikia būti atidiems kas vyksta širdyje, tie „judesiai“ kuriuos pastebime širdies viduje gali kilti dėl mūsų prigimties įtakos, gali kilti iš šėtono arba gali kilti iš Šventosios Dvasios. Jei naudosimės jau minėtais patarimais įgysime sugebėjimą būti atidiems kas vyksta giliai mūsų viduje. Išmokę pastebėti įvairius mūsų sielos judesius pažinsime ir Šventosios Dvasios įkvėpimus.

Tai nereiškia, kad pastoviai gyvensime susikoncentravę į mus pačius, kažkokioje vidinio žvilgsnio psichologinėje būsenoje, kuri būtų nerami ir dirbtinė, forsuota. Galėtume tada pavirsti į žaisliuką su emociniu vožtuvu, per kurį išeina emocijos ir mąstymai, kurie nenuvestų į gerą.

Čia kalbame apie kasdieninį gyvenimą trokštan Dievo ir Jam atsiduodant. Būti ištikimiems maldai, dėmesingiems tam, kas vyksta mūsų viduje ir jeigu mūsų viduje gimsta malonės judėjimas – jo neužgesinti ir neprarasti „mūsų aplinkos triukšme“, įtakojant įvairiems kitiems poreikiams ar emocijoms, bet, kad ta malonė  bręstų mūsų sąmonėje ir būtų pripažinta kaip Šventosios Dvasios įkvėpimas ir vedimas.

Tai reikalauja tam tikro „budėjimo“, kad mes kartas nuo karto ištirtume kokie motyvai mus veda, kas mums duoda postūmį atlikti vienus darbus ir palikti neatliktus kitus. Šitas budėjimas įgalins pastebėti postūmių skirtingumą mumyse. Kai kurie „postūmiai ir įtakos“ mumyse yra „netvarkingi“, tai yra palinkimai sakyti arba daryti kažką, kas nėra sveika ir gera.

Ir tikrai taip yra: dažnai mes jaučiamės paveikti baimės, pykčio ar pagiežos, nuoskaudų, agresyvumo, turime poreikį, kad kiti mus pastebėtų ir žavėtųsi, būname paveikti mūsų jausmiškumo ir tt. Tos „nesutvarkytos“ emocijos gali kilti dėl mūsų „sugedusios prigimties“; šiandien geriau išsireiškiama sakant dėl mūsų „žaizdų“, bet tai yra tas pats dalykas. Bet gali kilti ir iš demono įtakos ir tada tai vadinasi gundymais. Ir visai priešingai, kartais jaučiamės vedami gerų įkvėpimų, pvz. nuoširdaus  ir nesuinteresuoto noro padėti kažkam. Tie gerieji vidiniai postūmiai ir judėjimai gali kilti iš mūsų prigimties (ne viskas yra mirtinai pažeista mumyse, lieka ir gerų dalykų mūsų viduje!) arba gali būti antgamtiniai, Šventosios Dvasios įtakoti. Turime žinoti, kad kai kurie vidiniai įkvėpimai nors atrodo geri, gali būti įtakojami piktosios dvasios, nes demonas yra klastingas ir stengiasi mus priversti daryti kažką kas atrodo gera, bet  yra priešinga Dievo valiai ir to rezultatas bus neigiami padariniai mūsų gyvenime.

Mūsų vidinis pasaulis mums padeda atskirti skirtingus dvasinius vedimus ir postūmius, jų kilmę ir rezultatus: pvz., tuos postūmius ir sielos judėjimus kurie sukelia džiaugsmą ir ramybę ir tuos, kurie priešingai, sukelia neramybę ir liūdesį ir tt. Šis mūsų širdies egzaminas padės pamatyt kai kuriuos subtilius vidinius judėjimus ir per ilgesnę praktiką atskirsime Šv. Dvasios inspiruotus vidinius judėjimus. Šv. Dvasia mums pataria ką reikėtų daryti ir ko nereikėtų daryti, tai yra malonės vedimas. Didelę reikšmę turi neprarasti to ryšio su Šv. Dvasia, kuri yra mūsų dvasinio progreso variklis. Tie Dvasios įkvėpimai gali būti retesni ar dažnesni, bet tai jau priklauso nuo Dievo. Stenkimės neprarasti to ryšio su Šv. Dvasia, nes „O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26-27).

Br. Jėzaus Jonas OCD Išgirsti, tirti savo širdies judesius

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *