Daugelis prisimena istorinį vizitą prieš 25-erius metus Jono Pauliaus II, tą džiaugsmą, entuziazmą, viltį kad jau esame laisvi, nepriklausomi ir viso pasaulio tikinčiųjų primažinimą Lietuvos laisvės. Popiežius buvo tarsi laisvės ir nepriklausomybės šauklys, kuris, kai paskutinis okupacinės kariuomenės karys paliko Lietuvą, po kelių dienų aplanko mūsų tėvynę. Okupantai paliko Lietuvą ir tai atsidarė kelias laisvėn ir kūrimui. Kelias į laisvę nebuvo lengvas. Kiek aukų paaukota laisvės aukurui. Katalikų bažnyčią nuolat budino tautą laisvei ir tiesai, palaikydama jos kalbą, papročius, dvasią. Už tą nepaklusnumą sovietiniam melui ir prievartai Bažnyčia nuolat buvo persekiojama, naikinama, žeminama. Ji gynė tikrą laisvę, nesutiko, kad žmogus būtu nuasmeninamas, paverčiamas niekalu, tik komunistinės ideologijos vykdytoju, atimant iš jo visas žmogaus teises. Primetinėjo socialistai iškreipta žmogaus, valstybės ir tautos viziją. Net nuožmus teroras ir žudynės neprivertė lietuvių atsisakyti laisvės. Buvo konstruojamas naujas sovietinis žmogus, be savo tapatybės, praeities, savęs apsprendimo. Tai buvo socializmo antropologinė klaida.  kurią paminėjo savo enciklikoje „Centessimus annus“ (13) Jonas Paulius II.  Socialistinio ir ateistinio žmogaus projektas žlugo ir  bankrutavo, tačiau jis greitai transformavosi pasireikšdamas šiandieninio gyvenimo iškreiptos demokratijos grimasose. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II susitikime su inteligentijos atstovais Vilniuje 1993 metų rugsėjo 5 dieną pareiškė:“  „Mūsų amžiaus istoriją supurtė visokie totalitarizmai ir ligotos demokratijos. Besikeičiančios ir viena kitai prieštaravusios santvarkos turėjo savitus, išskirtinius bruožus, bet, manau, nesuklysime pasakę, jog visas jas pagimdė toji imanentiškoji kultūra, kuri paskutiniais amžiais taip plačiai pasklido po Europą ir atnešė Dievo nepripažįstančius, su jo planais žmogaus atžvilgiu nesiskaitančius asmens ir visuomenės projektus. Tik ar gali žmogus egzistuoti ir „išlikti“ be Dievo? Vatikano II Visuotinis Susirinkimas labai teisingai priminė, jog „kūriniai be Kūrėjo išnyksta“ (Gaudium et Spes, 36). Vargas, jei ši esminė tiesa užmirštama! Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino išstumti iš žmogaus gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, tiesia kelią per didžiuosius klausimus, į kuriuos mokslo ir technikos atradimai nemoka ir negali atsakyti.“

Mūsų visuomenėje matome nuovargį, pasimetimą, pyktį pagiežą, nes yra niekinama žmogaus vertė ir jo orumas. Įvairių ideologijų samplaikoje, žmogus net nebežino kas ęsas, kokia jo vertė. Nors švenčiame Lietuvos valstybės 100-metį, bet daugumas piliečių nebemyli ir nepasitiki savo valstybe, emigruoja, mirtingumas didesnis, negu gimstamumas. Mūsų dabartinės valstybės neįgalumas ir silpnumas. Formuojama transformuotos socialistinės materialistinės filosofijos ideologija, jog pinigai viską išspręs, o mąstymo centras nukeliamas žemiau pilvo. Žmogų siekia ne išlaisvinti, o padaryti priklausoma pirmiausiai nuo savo instinktų (panašiai kaip gyvulį) ir po to užvaldyti protą (totalitarinės sistemos ideologija).Kokioje kritinėje būsenoje Lietuva atsirado, parodo politinės korupcijos skandalas, nors manau, jog čia tik ledkalnio viršūnė, o kas apačioje…? Šitas skandalas apėmė visas valstybės gyvenimo sritis, reiškia: valstybė serga. Ne veltui žmonės šaukia – „Tiesos“, ir labai džiugu, kad žmonėms sunku patikėti melu. Džiugu, jog kai kurie lietuviai dar turi kritišką protą. Girdėjau, jog jau nemaža dalis žmonių nebežiūri net televizijos, nes nėra ten tiesos. Mums stengiasi tam tikros  jėgos įteigti, jog šis žmogaus savivalės projektas be Dievo pasiteisins. Turime karčia „socializmo statybos“ patirtį be Dievo ir be žmoniškųjų vertybių, kurios paliko kalnus lavonų ir jūras ašarų. „Mažumų“ diktatūra, kuri jau skina savo aukas, bus dar žiauresnė ir bandoma įteigti, kaip vienas filosofas pajuokavo, „jei realybė nepasikeis pagal mūsų suvokimą, nuo to bus tik jai blogiau“. Juokas pro ašaras. Dabar Lietuvai yra galimybė  permąstyti esama situacija ir ją perkeisti ir atsiversti, pasitraukti nuo neteisingumo, korupcijos, melo o nesityčioti ir pajuokti, kas laiko patikrinta. Panašiai elgėsi ir komunistai, su mūsų vertybėmis: mes dar išlikome (ar ilgai?) o jie jau bankrutavo. Yra laikas susivokti, permąstyti savo vertybes, veikimą, įvardyti trūkumus, neteisingumą( iš seimo tribūnos niekuomet nesu girdėjęs, jog kas nors būtu suklydęs ar atsiprašęs (nebent asmeniško), o teisiant visi prisipažįsta šventaisiais….

Laukiame atvykstant Popiežiaus Pranciškaus. Ar sugebėsime atsiverti dialogui, idėjoms,  vizijai, naujam Lietuvos atgimimui, kuris yra labai reikalingas. Pabaigai mintys iš Popiežiaus enciklikos „Laudato Sii“, apie žmogaus vertę ir kilnumą, kad kartais sureikšminę šiukšles, išmetame laukan, kas vertingiausia mūsų gyvenime:“ Kritikuojant klaidingą antropocentrizmą nenustumtina į antrą vietą tarpasmeninių santykių vertė. Jei ekologinė krizė reiškia modernybės etinės, kultūrinės ir dvasinės krizės išorinę apraišką, negalime pasiduoti iliuzijai, kad savo santykį su gamta bei aplinka įstengsime išgydyti neišgydę visų svarbiausių santykių tarp žmonių. Gindama žmogaus ypatingą vertę kitų kūrinių atžvilgiu, krikščioniškoji mintis atveria erdvę branginti kiekvieną žmogiškąjį asmenį ir per tai skatina pripažinti kitą. Atvirumas kitam „tu“ išvien su gebėjimu pažinti, mylėti bei kalbėtis ir toliau yra didelis žmogaus kilnumas“ (119).

Dievo vizija amžina, o žmogiška kartais ir žiauri, niekinga ir kartais juokinga …

Vincentas Tamošauskas OFMCap

Ar Popiežius Pranciškus reanimuos Lietuvą?

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *