Krikščionys su džiaugsmu ir tikėjimu švenčia Kristaus Prisikėlimo šventę. Argi ši šventė tokia džiaugsminga ir paprasta? Kai kurie tikintieji šią šventę tapatina su pavasario gamtos atbudimu, kiaušinio simboliu, zuikučiais. Senovės graikų filosofija kalba apie sielos amžinybę po kūno mirties, Indijoje tikima persikunijimu -reinkarnacija, kad galima daug kartu mirti ir atgimti. Senovės mitai kalba apie dievų nemirtingumą. O kaip su Kristaus prisikėlimu? Yra daug prieštaraujančių versijų, net teologų hipotezių: Bultmano, Strauso teorijos apie naturalų atsikėlimą Jėzaus iš kapo ar apaštalų sukurtą tikėjimą Jėzaus prisikėlimu. Net kuriami filmai apie Jėzaus šeimos kapo atradimą, su visais „įrodymais“ ir Jeruzalėje jau yra net dvi Kristaus kapo vietos, o gal ir net daugiau. O jei prisiminsime knygą „Da Vinčio kodą“, kuri aiškiai neigia Kristaus prisikėlimą ir ta knyga daug kas tiki ir žavisi. Istoriškai Jėzaus egzistavimo buvimas patvirtintas, net pagoniškais šaltiniais, pvz. žydo Juozapo Flavijaus ir kt. Evangelijos, kurios maždaug buvo parašytos maždaug apie 100 metus po Kristaus gimimo, perduoda tos tikinčiųjų bendruomenės nuotaikas ir prieštaravimus, netikėjimą, abejojimą šituo faktu. Mato evangelija aprašo žydų pramanus apie Jėzaus kūno išvogimą ir sargybą prie kapo (Mt 27,62-66). Evangelistas Matas suprato, jog Jėzaus prisikėlimo paliudijimui bus pasipriešinta, bus bandoma neigti. Net Mato dvejose vietose apie tai rašoma ir net apie sargybos papirkimą ir kūno pavogimą bei apie to gando pasklidimą iki mūsų dienų (Mt 28, 12-15). Jėzus nuoseklai keliavo į savo mirties ir prisikėlimo vietą Jeruzalę apie tai skelbdamas savo mokiniams, kurie girdėjo, bet šito nepriėmė, kad Mesijas turėsias iškentėti, mirti ir prisikelti ( Lk 10,32-34) ir ne kartą tai pareiškia. Apaštalams tai buvo nesuprantama. O kur dar Senojo Testamento pranašų liudijimai apie kenčiantį Mesiją? Evangelijos pateikia ne itin džiaugsmingą ir pakylėta nuotaiką apie Kristaus prisikėlimą. Prisikėlimą bandome paversti džiaugsmingu ir pergalingu tikėjimo faktu. Evangelijos liudija kai ką kitą ir tai parodo rašytinio šaltinio autentiškumą. Apaštalams sunku net pripažinti realiai gyvą Jėzų pasirodantį. Mato evangelijoje drąsinamos moterys prie Jėzaus kapo: „ Jūs nebijokite“ (Mt 28, 5). Moterys buvo sumišusios: „ apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo“ (Mt 28,8). Sunku būti išsigandus ir džiaugtis. Gal čia evangelisto prisikėlino Naujienos tikėjimo moterų atžvilgiu išraiška? Morkaus evangelijoje vėl rašo apie moterų išgąstį (Mk 16,6) ir apie apaštalus: „Tie išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, jie netikėjo“(Mk 16,11). O Jėzus sutikęs apaštalus po prisikėlimo „priekaištavo už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį“ (Mt 16, 14). Jėzus pasirodęs apaštalams keliose vietose, dar moko juos, duoda nurodimus ir kaip sunku buvo įtikėti apaštalams Jėzaus prisikėlimu, net apaštalui Tomui netikint matant gyvą Jėzų: „Pakelk ranką ir paliesk mano šoną, jau nebebūk netikintis, būk tikintis“ (Jn 20, 27). Po to dar stiprindamas mokinius Jėzus pasirodo prie Tiberiados ežero ir valgo su jais ir Petrą kviečia sekti juo ( Jn 21, 1-23). Apir tai liudija Jonas, mylimiausias Jėzaus mokinys evangelijoje.
Evangelijos ir pats gyvenimas liudija apie Jėzaus prisikėlimo fakto pripažinimo sunkumą, net pačių apaštalų nepriėmimą šios žinios, istorijos falsifikatus, kurie gali mus išvesti iš tikėjimo kelio. Mirtį ir Prisikėlimą skiria neperžengiama bedugnė, kaip tvirtina Gerhardas Mulleris, kardinolas, kurią gali įveikti tik pats Dievas. Analogiškai mąstydami apie gamtos reiškinius, pavasarį, pastebėti atgimimą. Tai aliuzija ir ženklas į žemišką tikrovę, kuri uždaro mus žmogiškame lygmenyje. Kristaus prisikėlimas ir mums užduoda sunkų tikėjimo uždavinį: įtikėti neįmanomu dalyku. Evangelijos paliudija, kad prisikėlimu patikima, kai atrandamas gyvas meilės santykis su Jėzumi, kaip asmeniu, Jėzus pripratina palaipsniui prie prisikėlimo fakto. Jėzus veikia sakramentuose, kasdienybėje, maldoje, Bažnyčioje. Jėzus pasirodo ten, gal būt neįprastu pavidalu ir kur mažiausiai tikimės. Jėzus nustebina. Veikia pamažu, negąsdindamas, tik parodydamas ir atskleisdamas šia nepaprastą tikėjimo slėpinį: Prisikėlimą. Gražu, kai mus aplanko tikėjimo ir pasitikėjimo džiaugsmas. Bet jausmai svyruoja ir persipina su netikėjimo tamsa. Žmogiškas tikėjimas yra svyruojantis ir nėra lengvas dalykas, nes tai yra Dievo malonė, kuri taip pat nėra lengva. Tai brandžiai išreiškia Tomašas Halikas savo knygoje „Kantrybė su Dievu“: „ tikėjimas, jeigu yra gyvas, ir įkvepia ir iškvepia, turi savo dienas ir savo naktis; Dievas kalba ne vien žodžiu, bet ir savo tylėjimu; į žmones kriepiasi ne tik savo artumu, bet ir savo tolumu“. Dievas šokiruoja, žadina iš tikėjimo ir gyvenimo snaudulio, kviečia ieškojimui, stiprėjimui tikėjimo kelyje. Dievo malonė remiasi silpna ir sužalota, nepastovia mūsų prigimtimi. Dievo malonė stipri, tačiau mes turime prašyti tos tikėjimo dovanos, puoselėti, kontempliuoti, būti atviri. Kaip poetas Rilkė išsireiškia: „nors ir nenorėtume, bet Dievas bręsta…“. Bręstame mes Jame didžiosioms ir išganingoms Jo paslaptims suvokti, kuris veda ne mūsų keliais, bet savo…
Parengė V. T.

Ar Jėzaus Prisikėlimas: šokas ir tikėjimo sunkumas?

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *