Jacekas Pulikovskis

Apie meilę prirašyta daug tomų – ir teisingai, nes tai – visiems aktuali tema. Žmogaus gyvenimas be meilės paprasčiausiai neturi prasmės.

Šv. Paulius Himne meilei rašė: nors viską turėčiau, bet neturėčiau meilės, tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai; meilė niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 1. 8). Jeigu pridursime, kad Dievas yra meilė ir vienintelis jos šaltinis, turėsime paveikslą tikrosios meilės, be kurios niekas negali būti autentiškai laimingas. Be tikrosios meilės žmogus tegali pramogaudamas kurti meilės manekenus, laimės regimybę ir save apgaudinėti, kad tai yra gyvenimas.

Gebėjimas mylėti ir kelio gairės

Žmogus yra sutvėrimas, potencialiai gebantis mylėti. Vis dėlto jis negimsta tam pasirengęs ir privalo subręsti meilei. Kalbant moksline kalba, žmogus gimsta dezintegruotas (gimtosios nuodėmės dėmė) ir yra pašauktas integruotis, stengtis ugdytis ir bręsti. Ši veikla turi vesti jį vidinės laisvės keliu, pasirenkant gėrį ir atmetant blogį, kad ir kokios būtų aplinkybės – net gyvybės ar mirties atveju. Sąmoningai integracijai reikalinga vertybių hierarchija (integracijos ašis), leidžianti apsispręsti, kas yra gėris, o kas – blogis. Tikintiems katalikams patogu, nes jie turi neklystamą hierarchiją. Tas, kuris mus sukūrė, pažįsta ir myli labiau nei mes patys save, mums apreiškė vertybių sistemą. Pirmiausia tai padarė per svarbiausią – Dievo ir artimo meilės – įsakymą. Kūrėjas viską detaliai paaiškino 10-yje Dievo įsakymų, kurie žmogui yra savita instrukcija arba kelrodis į laimę. Kitų nuorodų randame aštuoniuose palaiminimuose. Verta žinoti, kad „palaiminti“ reiškia „laimingi“. Taip, gyvename, kad būtume laimingi žemėje, o vėliau sklandžiai žengtume į laimę amžinybėje. Nėra nė menkiausios prieštaros tarp laimės žemėje ir po mirties. Prieštara tėra tarp nuodėmių ir išganymo. Vis dėlto nuodėmės malonios tik laikinai, o vėliau griauna žmogų ir jo laimę jau čia, žemėje.

Savišvieta ir malonė

Grįžkime prie vidinės integracijos. Jai galime naudoti du įrankius: savišvietą ir sakramentines malones. Vargšai yra tie žmonės, kurie nusigręžė nuo Dievo ir Bažnyčios (vienintelio sakramentinių malonių tarpininko) ir atsisakė veltui teikiamų malonių. Savišvietos procesą galima apibūdinti lakoniškai: daryk gera, venk blogio. Šiuo atveju žmogus gali naudotis vadinamosiomis kūrybinėmis galiomis – protu ir valia.
Protas, įeinantis į vertybių hierarchiją, padeda atpažinti, kas yra gėris, o kas – blogis. Negalima tvirtinti, kad tai – gana banali užduotis pasaulyje, kuris yra persisotinęs melo, manipuliacijų ir blogio ideologijos aukštinimo. Valia padeda nustatyti sunkų bei mums brangiai kainuojantį gėrį ir atmesti gundantį blogį, kuris atrodo malonus ir vertingas. Tiek protą, tiek valią būtina nuolat ugdyti. Protas ugdomas mąstant, svarstant ir darant išvadas. Nepaprastai svarbu, kad tai būtų atliekama naudojantis faktais. Net tobuliausia sąmonė nepadarys protingų išvadų, remdamasi klaidingais duomenimis. Specialistai aiškina trumpai: šiukšlės prie įėjimo – šiukšlės prie išėjimo. Valia savo ruožtu formuojama sąmoningai, užsibrėžiant askezę – savo noru atsisakant malonaus gėrio, kad kada nors, išbandymo valandą, gebėtume atsisakyti gundančio blogio.
Planuojant strategiją, kaip save keisti, būtina gerai suplanuoti seką veiksmų, kuriais sąžiningai ir nuosekliai asmuo keisis. Be veiksmų, geri norai nieko verti, net sukelia įtampą, jei nepavyksta pasiekti, „ko taip karštai troškome“. Biblijoje rašoma, kad „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tai patvirtina, kad žmogų perkeičia darbai, o ne norai. Darbai duoda vaisių. Kuo daugiau padaro gerų darbų, tuo žmogus tampa geresnis. Žmogų, jo intencijas ir veiklą atpažįstame iš vaisių: geras medis neduoda blogų vaisių.
Kaip malonė paveikia žmogaus brendimą? Tai – sudėtinga tema, tačiau ir šiuo atveju galima pritaikyti taisyklę „pagal vaisius pažinsite“. Taip jau yra, kad žmonės, kiekvieną sekmadienį dalyvaujantys šv. Mišiose, skiriasi 25 kartus rečiau nei nurodomas šalies vidurkis. Kai sutuoktiniai kasdien dar ir drauge meldžiasi, skyrybų skaičius sumažėja 750 kartų, palyginti su šalies vidurkiu. Be to, pasaulio jaunimo tyrimų duomenys (pagal priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, prievartos, sekso ar dalyvavimą sektose) labai aiškiai parodo, kad šeimos religingumas (ypač tėvo ir geri santykiai su juo) labiausiai apsaugo nuo gyvenimo klystkelių. Galima nurodyti įvairių to priežasčių, bet, mano nuomone, racionaliausias paaiškinimas – malonės poveikis. Neįmanoma nustatyti, kiek patys turėtume įdėti darbo ir kiek gausime Dievo dovanų. Vis dėlto, kaip rodo gyvenimas, malonės vaidmuo būna didžiulis.

Brandi meilė

Iš tikros meilės kyla gėris – tiktai gėris. Jeigu žmogus skriaudžia, jis nemyli; pagal tai galima atpažinti meilę arba jos stoką. Kitas požymis yra tai, kad tikra meilė niekada nesibaigia. Jeigu ji baigėsi, tai įrodo, kad tai nebuvo tikra meilė. Šv. Jonas Paulius II ne kartą rėmėsi sakiniu (Gaudium et spes, Vatikano II Susirinkimo dokumentas, 24): „Žmogus <…> gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas.“ Nėra kito būdo save atrasti arba kelio į laimę, tik per meilę, suvokiamą kaip savęs paties dovanojimą. Kiekvienas privalo visą gyvenimą siekti tapti tobulesnis, tyresnis ir šventesnis. Jeigu visi esame pašaukti siekti šventumo, vadinasi, tai pasiekiama kiekvienam, net dideliems nusidėjėliams – net tokiems kaip žinoma paleistuvė Marija Magdalietė. Turėtume suvokti, kad dėl šio tikslo būtina (nėra kito kelio) skirti laiko savišvietai ir naudotis sakramentinėmis malonėmis, be kurių tikrasis šventumas paprasčiausiai nepasiekiamas. Kaip dažnai tikintys žmonės, deja, atsisako Santuokos sakramento malonės ir metų metus svetimauja sudarę vadinamąsias laisvąsias sąjungas ir sunkiai bandydami sukurti „santuokinę meilę“… Tik tyras žmogus – arba toks, kokį jį norėtų matyti Kūrėjas, – gali visiškai atiduoti save kitam žmogui santuokoje arba Dievui per pašvęstąjį gyvenimą (kunigystę ar vienuolinį gyvenimą). Žinoma, prieš save atiduodant reikia save turėti ir valdyti. Kiekvienas polinkis atima iš žmogaus vidinę laisvę ir apriboja gebėjimą mylėti. Taigi, tikrajai meilei ir drauge laimei reikalinga branda, pasireiškianti kaip savęs turėjimas ir pasirengimas padovanoti save. Nesubrendę žmonės negali sukurti brandžių meilės ryšių. Tuo karčiai įsitikina net nuoširdžiai, bet nesėkmingai apie didžiąją meilę svajojantys… egoistai.
Kai meilė – žmogui arba Dievui – ganėtinai subrendusi, tuomet galima ir būtina priimti sprendimą mylėti iki paskutinio atodūsio įžengus į santuoką arba pašvęstąjį gyvenimą. Sakramento priėmimas suteikia sakramentinių malonių tokį sprendimą įgyvendinti. Patirtis moko, kad tie, kurie prilips prie sakramentinių malonių, gebės ištikimai, gražiai ir ištvermingai gyventi pagal savo pašaukimą – eiti pasirinktu meilės keliu – iki mirties.

Sąvokų klastojimas

Žmogų visada veikia dvasia. Jis arba sąmoningai atsiduos Šventajai Dvasiai (prilips prie Dievo įsakymų, Bažnyčios mokymo, dažnai ir gausiai naudosis sakramentinėmis malonėmis), arba – dažnai net nesąmoningai – pasiduos šio pasaulio dvasiai. Problema ta, kad pasaulis, ypač galingoji žiniasklaida, užvaldyti piktosios dvasios, iškraipo visas sąvokas. Ši dvasia yra melo tėvas, tačiau, klastojant meilės sąvokas, jos įžūlumas peržengė visas ribas. Reikia pripažinti, kad šioje srityje pasiekta stulbinama sėkmė: žmonės net pradėjo meile viešai vadinti jai priešingus veiksmus ir tokia „meile“ save žaloti…

Meilės painiojimas su aistra

Šiandien žmonės gana dažnai painioja meilę su aistra. Nesistebime, kad paauglė, kuriai žvitrus vaikinas pakuždėjo į ausį keletą jos išsiilgtų komplimentų, įvardijo tai kaip didelę meilę… Jausmingiems žodeliams ypač lengvai pasiduoda tos merginos, kurių svarbiausias vyras gyvenimo pradžioje (čia, žinoma, turimas omenyje jų tėvas) nepaskyrė tikros moters pareigoms. Jeigu tėvas nepaskyrė merginos būti tikra moterimi, ji dažnai tampa itin lengvu grobiu pirmam sutiktam vaikinui. Jis lovoje patvirtins merginos moteriškumą ir taip sužeis ją ir save visam gyvenimui. Be to, abu tai vadins „meile“…
Pasitaiko, kad subrendęs vyriškis (vyras, kunigas, vienuolis) įsimyli ir, nesuvaldęs jausmų ir dažnai skatinamas kūno artumo, šį potyrį vadina „didele meile“. Įsimylėjimas, aistra yra intensyvūs jausmai, kurie su tikrąja meile paprastai neturi nieko bendra. Tai – susižavėjimas savo jausmais, troškimais, jauduliais. Taip, įsimylėjimas gali tapti tikros meilės preliudija, jeigu įsimylėtas žmogus taps vertybe, dėl kurios įsimylėjėlis (neturįs įsipareigojimų) panorės pasiaukoti, atiduoti savo gyvenimą. Tuomet drauge galima sukurti puikią santuokinę meilę. Beje, tai – ganėtinai ilgas procesas, į kurį daugelis „mirtinai įsimylėjusių“ niekada net neįsitraukė… Daugelis patiria lengvai pasiekiamus didelius kūniškus malonumus, o nusilpus įspūdingiems jausmams tvirtina: „meilė“ baigėsi… Net pats žodis „įsimylėti“ aiškiai parodo, kad omenyje turimas įsimylėjusysis, ir tai yra egocentriškas, tiesiog egoistinis bruožas. Tikroji meilė yra altruistiška – skirta kitam žmogui ir gebanti aukotis. Įsimylėjėlis turi naudotis protu ir valia. Jei protas pripažins, kad įsimylėjimas veda į blogį, tuomet, pasitelkiant valią, tokia pažintis privalo būti tuoj pat nutraukta. Ar tai įmanoma? Žinoma, taip, bet tik subrendusiam asmeniui. Brandžiam, arba turinčiam vidinę laisvę. Gebančiam protu atpažinti, kas yra gerai, o kas – blogai, ir valios pastangomis sekti gėriu, net jei laikini jausmai priešinasi.
Jei įsimyli asmuo, turintis įsipareigojimų, tai jam turėtų būti rimtas perspėjimas. Būtina ramiai pamąstyti apie save ir savo poelgius kitos lyties asmenų atžvilgiu. Reikia nedelsiant atlikti išpažintį ir nutraukti pažintį. Tikriausiai įsimylėjęs asmuo apleido santykius su savo numylėtiniu (sutuoktiniu arba Kristumi), tikėtina, kad turi netinkamų lūkesčių, žengia į rizikingą situaciją, pernelyg artimus santykius ir taip artinasi prie bedugnės krašto. Tikriausiai jis pamiršo seną katekizmo taisyklę vengti galimybės nusidėti. Šv. Paulius moko: „Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12). Pridurkime: o kas nupuls, lai iš karto atsistoja.

Meilės painiojimas su seksu

Pagarsėjęs „meilės įrodymas“ tėra brandos trūkumo įrodymas, net žymi negebėjimą savęs valdyti, jeigu reikalaujama šio „įrodymo“. Toks primygtinis reikalavimas neturi nieko bendra su meile. Palikti žmoną ir vaikus (kartais – vyrą ir vaikus) dėl „tikrosios savo gyvenimo meilės“ visiškai absurdiška, tai sukelia žmogiškųjų dramų, remiantis saviapgaule. Tokiais atvejais meile vadinami stiprūs, protu ir valia nevaldomi intensyvūs jausmai, patiriami kartu su asmeniu už santuokos ribų, kartais – paprasčiausiai sukelti seksualinio susijaudinimo. Dažnai tokia situacija susidaro neapgalvotai, rizikingai, „nekaltai“ flirtuojant internete arba integracinių renginių be antrųjų pusių metu. „Meile“ užmaskuojamas nesubrendimas ir negebėjimas susivaldyti paskatinus potraukiams (dažniausiai seksualiniams), atmetant proto ir valios kontrolę.
Kasdienėje kalboje pasidarė įprasta gyvenimą kartu sutapatinti su mylėjimusi. Manęs nenustebintų ir toks pareiškimas spaudoje: „Prievartautojas pasimylėjo su auka krūmuose, o vėliau ją nužudė.“ Net sutuoktiniai, kalbėdami apie santuokinį gyvenimą, naudoja paplitusį žodį „mylėtis“. Aišku, santuokoje (ir tiktai santuokoje) kūniški santykiai yra meilės išraiška. Jie padeda sutuoktiniams auginti ir sutvirtinti tarpusavio ryšį. Be jokios abejonės, sutuoktiniai privalo rūpintis, kad jų bendras gyvenimas taptų meilės išraiška, sudarius geras sąlygas, abiem sutariant, laikantis moralės normų ir visuomet pasirengus priimti į pasaulį ateinančią naują gyvybę. Visais kitais atvejais sąmoningai sukeliama tokia grandininė reakcija: įtampa, susijaudinimas, seksualiniai veiksmai, kurie naikina žmogų ir jo ryšius. Iš tiesų kelyje į vidinę integraciją taip žengiamas žingsnis atgal, o vidinės integracijos tikslas – nukreipti į laisvės daryti gera pilnatvę ir susilaikyti nuo blogų veiksmų, vadovaujantis vertybių hierarchija.
Seksualiniai veiksmai už santuokos ribų yra objektyviai blogi ir drauge pastūmėja žmogų degraduoti. Jų jokiu būdu negalima vadinti meile. Kiekvienas geras darbas taurina, brandina žmogų, daro jį geresnį, labiau integruotą, laisvesnį, laimingą ir šventesnį, o kiekvienas blogas darbas žmogų daro blogesnį, naikina, suvaržo jo vidinę laisvę, mažina laimės pojūtį. Išoriniai veiksmai internalizuojasi, pereina į kaltininką (tai Karolio Vojtylos, vėliau šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, mintys iš knygos Asmuo ir veiksmas). Pats lytinis gyvenimas labai dažnai daro didelę žalą ir su meile iš tikrųjų neturi nieko bendra. Taip visada būna už santuokos ribų, tačiau, deja, nutinka ir santuokoje… Prievarta prieš ką nors santuokiniame gyvenime, veiksmai, kurie kitai pusei netinka, pažeidžia meilės principą, nes meilė pirmiausia tarnauja kito gėriui. Vertimas vartoti ar naudoti kontraceptikus arba daryti abortą prieštarauja meilei, o seksualinius veiksmus paverčia neįprasto naikinimo įrankiu. Dažnai tekdavo pabendrauti su nevilties apimta moterimi, kurios vyras versdavo ją užsiiminėti seksu, sekant pornografinių filmų scenomis… Jis iš tikrųjų elgėsi sąžiningai – norėjo žmoną padaryti laimingą. Juk savo akimis matė, kaip tame filme moterys šėlo iš džiaugsmo. Tik „ta kvaila jo žmona“ nenori tapti laiminga…
Aišku, seksualumas atlieka svarbų vaidmenį sutuoktiniams išreiškiant meilę, tačiau jis privalo reikštis tyrume, arba, kalbant paprasčiau, pagal Kūrėjo sumanymą. Šį sumanymą galima pamatyti pažvelgus į seksualumo srities biologiją. Nekyla abejonių, kad Kūrėjas numatė, jog po tam tikro pasirengimo glamonėjantis sutuoktiniai susijungtų fiziologiškai tam pasiruošusiais reprodukciniais vyro ir žmonos organais, kad sperma patektų į atvirą ir niekuo nepažeistą žmonos gimdą. Taip gyvenanti sutuoktinių pora turi būti pasirengusi priimti natūralų jų intymaus ryšio vaisių – užsimezgusią gyvybę. Aišku, sutuoktiniai turi teisę išreikšti savo meilę lytiniais santykiais ir tuo metu, kai kūdikis nepradedamas. Vis dėlto, kai tai įvyksta, jie privalo visada su meile priimti kiekvieną pradėtą kūdikį. Jaunieji, kurie priima sakramentinę santuoką, tam įsipareigoja, tardami priesaikos žodžius: sutinku susilaukti įpėdinių, dorai juos išauklėti katalikiška dvasia, kuria mane Dievas apdovanojo.
Kiekvieno žmogaus laimės sąlyga yra meilė ir seksualinis tyrumas. Seksualinis netyrumas sunaikins bet kurį pašaukimą – tiek vienišo, tiek santuokoje gyvenančio žmogaus, tiek kunigo ar vienuolio. Bendras gyvenimas gali būti tyras tiktai santuokoje. Taigi, tik santuokoje (tikinčiųjų – sakramentinėje) lytinis gyvenimas gali tapti meilės išraiška, brandinti, padėti siekti šventumo ir gilinti tarpusavio ryšį. Galiausiai tik ilgalaikė, meilės persmelkta santuoka gali sudaryti sąlygas priimti ir išauklėti natūralų santuokinės meilės vaisių – vaiką. Vaiko orumas reikalauja, kad jo gyvybė užsimegztų tėvų meilės akto metu ir kad vaikas augtų apsuptas tėčio ir mamos meilės. Kiekvienas vaikas yra tobuliausias tikros meilės vaisius, Kūrėjo dovana, – negalima to vertinti kaip nors kitaip.

Mylėkite viens kita, nr 8, 2020

Apie tikrąją meilę

Post navigation


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *